Question

Sveiki. Nezinau ko noriu is gyvenimo atrodo bandau atrasti save, bet viskas slysta is po ranku. Karts nuo karto manau jog per silpnai bandau arba tiesiog galvoju jog dar ne mano laikas atejo. Nekenciu saves labiau nei zmogaus kuris elgese su manim neigiamai, bei negerai. Dazniausiai jauciuosi taip: jog as esu niekam tikes del nepaliaujamu erotiniu fantaziju, erotiniu geismu ( kito zmogaus ), esu labai, labai tingus, esu viduje labai vienisas, daznai bunu piktas, su savo artimais zmonemis beveik nebendrauju isvien bunu uzsidares. Suvokiu gyvenima visa jog gyveni, paskiau mirsti ir arba tu kentesi arba gyvensi amzinai. Gyvenima bei viska kas supa mane suprantu daug giliau nei kas kitas. Isvien galvoju nenustoju mastyt. Atrodo jog sprogs galva nuo mastymo. Anksciau nesuprasdavau visko taip giliai kaip dabar ir zinodamas realybe, bei tiesa baigiu isprotet bet tuo paciu aisku nenoriu puikuotis bet tiesiog jum sakau Tėve jog esu kitoks nei kiti vien savo mastymu. Meldziuosi savo Viešpačiui Dievui Tėvui per vakar pasakau maziausiai nuo 6 iki 10 maldu. Prasau dievo kad bet jau nepyktu ant manes nes as nusidedu o paskiau ziauriai gailiuosi ir tas jausmas tiesiog kelia man pasislykstejima savimi jog kodel as esu toks supuves dvasiskai ir negaliu atsispirti sukeltom pagundom. Jau neberukau taip kaip anksciau bandau keistis bet vis nukrypstu ne y ta puse, ne tinkamai tarnauju musu Kūrėjui. Maldauju jusu duokit patarimu nes jau nezinau kur kreiptis ar pas psichologus ar pas jus. Busiu labai dekingas jai greitai atsakysite. Didelis aciu jums.

Answer 1

Reikėtų pasistengti prisiminti, jog Dievas Jus tam siuntė į pasaulį, kad skleistumėte jo šviesą, tai atitinka žmogaus prigimtį, todėl taip elgiantis patiriamas prasmės ir laimės jausmas. Kaip teigiate, esate kitoks, nei kiti, daugelį pranokstate savo mąstymu, bet panašu, kad savo žiburį tarsi užvožiate puodu ir Jūsų šviesa niekam nešviečia. Tai neatitinka žmogaus prigimties, todėl kelia beprasmybės jausmą ir egzistencinę kančią. Reikėtų drąsos pradėti bent kažką gero nuveikti. Pirmiausia - apsidairyti, ar nuo Jūsų gyvenimo niekam nekyla kančios, ir jeigu taip, tai nedelsiant ir ryžtingai pakeisti savo elgesį, kad iš Jūsų nesklistų tamsa. Antra - pasistengti, kad nuo Jūsų buvimo ir veikimo kažkam būtų džiaugsmo: tai neišvengiamai būtų įvertinta žmonių ir Dievo ir Jums pačiam teiktų prasmės ir savivertės jausmo.