Bažnyčia pritaria žmonių pasiaukojimui, Tėvynės meilei ir kankinystei dėl tikėjimo bei kitų vertybių, tačiau joks kunigas ar vyskupas niekam negalėtų patarti Tėvynės meilės parodyti tokiu būdu, kaip tą įvykdė R. Kalanta. Jo poelgis liudija neeilinę Tėvynės meilę,todėl yra kilnus, Bažnyčia tą gerbia. Tačiau tokiomis aplinkybėmis užgesinti Dievo duotą žmogiškąją gyvybę negalima - konkrečiam atvejui nėra pakankamos priežasties, todėl yra nuodėmė. Apie jokį konkretų asmenį Bažnyčia nesako, ar jis yra danguje, ar pragare - tą žino vienas Dievas. Romas Kalanta neparodė jokių viešų Dievo atsisakymo ženklų arba už visų blogesnio gyvenimo pavyzdžio, todėl labai sunkiai tikėtina, kad jis būtų pasmerktas į pragarą. Jo (Bažnyčios požiūriu) nepagrįstas poelgis vis tiek buvo kilnus, todėl jis tikriausiai yra Dievo šviesoje.