Dievas, suteikdamas žmonėms pažinimo galią ir laisvą valią tikrai žinojo, kad žmogus gali visa panaudoti ne vien gėriui, bet ir piktam, pirmiausia pakenkdamas sau pačiam, nes nuodėmė labiausiai pažeidžia patį nusidėjėlį, kaip iš jo širdies kylantis blogis, o nekaltą žmogų - tik kaip išorinis blogis, nebūtinai sutepantis jo sielą. Dievas "leidžia" blogį ne ta prasme, kad jam pritartų, bet ta, kad suteikia žmogui valią daryti ir tai, kam Dievas nepritaria, ko neleidžia. Niekas bloga darydamas neklausia, ar Dievas pritaria. Taigi, Dievo žmogui suteikta laisvė gali būti panaudota ne vien gėriui, bet ir blogiui, o Dievo begalinė malonė, išmintis ir galybė apsireiškia tuo, kad galutinėje pabaigoje apsireikš Dievo pergalė ir tų, kurie nuo jo nenusigręžė, pasirinkdami blogį. O jei kas blogį pasirenka, tai daro taip pat vien todėl, kad jam taiip geriau.