GJK, man labai neduoda ramybės šitas klausimas jau gal keli metai. Kai ruošiausi pirmai komunijai, vaikščiojom į paruošiamąsias pamokėles vasaros vakarais (ar sekmadienio vakarais, tiksliai nepamenu). Na ir tiesiog buvo tokia situacija, jog einant į bažnyčią su drauge pakeliui užsukome į parduotuvę (draugės iniciatyva), galiausiai parduotuvėje jinai nieko nebepirko, o aš vis dėlto nusipirkau. Ledų. Tiesa, nebaigus suvalgyt nuėjau su ledais į bažnyčią, nes bažnyčia jau buvo netoliese. Pamatęs klierikas, kad valgau ledus bažnyčioje, dar atsimenu, sugėdino, kažką pasakė, kad negerai ar kažkas tokio. Tikrai tuo momentu nesijaučiau maloniai. Dabar jau esu studentė, praėjo 13 metų nuo to įvykio ir mane kankina šitas klausimas iš vidaus. Tuo laiku nieko blogo negalvodama nuėjau su tais ledais į bažnyčią, nebuvo tokios minties, kad kažką darau blogai.
Bet po klieriko pamokymo, supratau, kad negerai pasielgiau. Ir galbūt padariau nuodėmę, nes manau, Dievo namuose valgyti ir gerti neleistina ir nepagarbu.
Bet kai jau galėjau eiti išpažinties, to iš karto nepasakiau, nes buvo gėda. Iš tiesų, viduje kiek pykau ant tos draugės, nes per ją aš taip pasielgiau, nes nei aš tų ledų norėjau, nei į tą parduotuvę aš norėjau.. Per ją buvau pamokyta ir sugėdinta, ir svarbiausia, man sunku, jei tai buvo ,,nuodėmė", ją išpažinti.. Ilgą laiką apie tą nuodėmę galvojau, gėda būdavo pasakyt. Todėl eidavau išpažinties, bet to niekaip nesakydavau. Likimo ironija, jinai jau buvusi draugė, nes nebebendraujame daug metų, nuo to kai išėjome į skirtingas mokyklas.
Bet ar tai tikrai buvo nuodėmė, jei taip pasielgiau nesuprasdama? Bet po to veiksmo, pagalvojusi, kad tai nuodėmė, jos neišpažinusi.
Ar tai gali būti, kad nuslėpiau nuodėmę ? Ir to nepasakydama ir eidama toliau išpažinties, vis dariau šventvagišką išpažintį ?
Tiesa, prieš metus laiko, pasiruošiau ją pasakyti, ir pasakiau išpažinties metu. Tuo metu sakiau ir kitas nuodėmes, todėl šiai nuodėmei, kuriai tiek laiko ruošiausi ir ji man nedavė ramybės, nelabai buvo skirta daug dėmesio. Nors tiek metų jos nesakiau, jei galima taip pasakyti-slėpiau. Ar galiu dar kartą tą sakyt išpažinties metu jau kitam kunigui? Tiesa, manau, kad iš tos, galbūt nesunkios, nuodėmės padariau kitų dar sunkesnių nuodėmių, slėpimas nuodėmės, šventvagiška išpažintis, pykčio laikymas, nors kai pagalvoju, tai aš pati kalta buvau, juk ji neįpiršo, bet tuo metu galvojau, kad per ją. Dar galvoju taip, kad sugadinau savo, kaip tikinčiojo gyvenimo pradžią.
Ačiū už išlaisvinančius ir labai reikalingus atsakymus.
