Laba diena. Pasistengsiu aprašyti savo situaciją labai trumpai ir aiškiai,nors kažin ar pavyks..Nuo mažens buvau labai tikinti. Niekas (nei tėvai,nei kiti artimieji) manęs nevertė tikėti Dievu,tikėjimas many gimė savaime..Kiekvieną dieną melsdavausi,atrodė,Dievas manęs neapleidžia,visada išklauso,padeda..Tikėjimas Dievu man labai padėjo gyventi,neprarasti vilties..Tačiau prieš porą metų tikėjimas ėmė blėsti...Ir msan labai negera širdy..Kai pastojau,prasidėjo košmaras..Susirgau didele depresija..Darėsi nesuvokiami dalykai su manimi..Vyras greitąją pagalbą vos ne kas dieną kviesdavo..Paguldė mane i psichiatrijos skyrių..Dėl manęs išgyveno visa šeima..Aš buvau prikaustyta prie lovos,nors fiziologinių pokyčių organizme nebuvo..Buvau priversta gerti antidepresantus!Dėl jų vartojimo anksčiau pagimdžiau pirmagimę..Tada užpuole dar didesnė depresija..Visą tą košmarišką laikotarpį nuoširdžiai meldžiau Dievo pagalbos,juk nešiojau savy kūdikėlį!Bet atrodė,kuo labiau meldžiau,tuo blogiau man buvo..Ėmė net mintys lįsti,kad aš užkeikta..Pasakykite,kodėl taip buvo?Ką aš galėjau tokio blogo padaryti,kad šitaip turėjau kankintis ir kankinti mažylę pilvuky??Ieškau atsakymų,bet nerandu..O tai silpnina mano tikėjimą...Pradedu manyti,kad net tos situacijos,kurios atrodė beviltiškos ir kuriose neva padėjo Dievas,gal ir taip gerai baigėsi..ne dėl Dievo malonės..Skaudu pačiai taip sakyti,bet man tikrai baisu..baisu,kad netenku Dievo...
