Laba diena,
nelabai nusimanau aš apie bažnyčios reikalus, žinau, kad esu krikštytas ir tiek. Bažnyčia ir religija man artimos tiek kiek kopūstui artimas krokodilas. Taip pat žinau, kad krikšto neužtenka, kad galėčiau eiti išpažinties... Ar vis dėl to galiu? Visą gyvenimą buvau ateistas ir apie bažnyčią ir kunigus atsiliepiau tik blogiausiai. Tačiau gyvenimas susiklostė ne taip kaip planavau, į labai daug nepaaiškinamų duobių teko įkrist, tad jaučiu, jog vienintelė išeitis yra man daryti viską kitaip nei darydavau ankščiau. Įskaitant ir bažnyčią. Mąstau, kad gal ir nieko būtų pabandyt susidraugauti su Dievu, nors jis ir niekad nebuvo atkreipęs dėmesio į mano verkšlenimus. Na bent jau nepamenu tokio atvejo. Visad jausmas kamavo, kad iš viso jovalo kapstausi vienas, nejaučiau jokios Dievo meilės ar pagalbos. Tačiau nelabai turiu ką prarasti todėl pabandyt norėčiau atrasti tą mylintį Dievą apie kurį bažnyčia kalba, nes vienam tai sunkiai gaunasi. Problema yra ta, kad nežinau nuo ko pradėt.. Į bažnyčią manęs tikrai niekas nelydės, o vienam eiti kažkaip gėda nors ir nemažas jau esu... gal dėl to jog jaučiuosi kažkaip ten svetimas.. Būna praeinu pro Vilniuje esančią Jeruzalės bažnyčią pro šalį, į vidų traukia, bet kartu kažkaip ir baisu.