Bralgis čia rašė, kad sudėtinga Bažnyčios atstovams atsispirti pinigams ir laiku įvertinti prasščiau gyvenančio žmogaus situaciją (įžūlūs teiginiai). Turtingas vistik Bažnyčiai patrauklesnis, o vargšui juk vistiek niekas nepasikeis, kad iš jo paimsi pilną kainą, jis ar taip, ar taip vargšas. Gailestingumas turi rūpėti tik Dievui, kunigams tai tik "teorija", kurią galima ir pamiršti esant patraukliems finansiniams siūlymams, juk viskas daroma vardan Dievo garbės.
Kristus sakė, kas nori patekti į jo karalystę, turi atsisakyti žemiškų turtų ir sekti paskui jį. Kodėl Bažnyčia nepropaguoja savo veikloje šio asketizmo? Bažnyčios tviska auksu, kunigai nedirba už minimalų atlygį, dabar vyskupai (kaip šiuolaikiniai rinkodarininkai) nustato savo paslaugų kainas, renkamos rinkliavos net laidotuvių metu, kai mirusiojo artimieji jau būna sumokėję nemažą sumelę. Ar nėra taikomi skirtingi moraliniai standartai dvasininkams ir "eiliniams" tikintiesiems? Ar Bažnyčia begali būti moralinis autoritetas tikintiesiems turėdama tiek daug vidinių problemų (asketizmo ignoravimas, pedofilija ir kt.)? Ar ne teisingesnis tiesioginis Dievo ir žmogaus santykis, kuris nėra iškraipomas "sužadėtinės"?
Nors ir tikėdamas Dievu, pradedu manyti, jog už visos bažnyčios istorijos ir Dievo žodžio aiškinimo teslypi žmogiškasis egoizmas, įvardijamas kaip dvasingumas.
Dabartinė Bažnyčia akcentuoja, jog negalima susipatoginti tikėjimo pagal save. Tai arba turime pripažinti ir vadovautis Biblija nuo pirmos iki paskutinės eilutės, o gal ji vis dėlto trukdo mums pilnavertiškai nugyventi žmogiškąjį gyvenimą?
Nemanau, kad jūs publikuosite šias mintis, nes šioje svetainėje atsakinėjama tik į "patogesnius" klausimus. Bet gal galite ką atsakyti asmeniškai, kad patikėčiau, jog šios mano mintys nėra teisingos. Dėl nieko negali būti tikras šiame pasaulyje, nes nieko negali patikrinti.
