Garbe Jezui Kristui. Ka tik suzinojau jog buvau nelaukiamas vaikas seimoje. Mano mociute prilygtinai siule mamai pasidaryti aborta, bet ji nepasidare. Nors sake lyg ir turejo abejoniu, nes jos (mano mamos) sveikata buvo labai silpna, taip pat ir kazkokia gydytoja buvo uzsiminus, kad geriau mamai negimdyti. As buvau antras vaikas seimoje, todel tevams jau kaip ir nebuvo butinybe tureti daugiau vaiku. Visada itardavau, kad tevams nereikejo antro vaiko, nes tarp manes ir mano seses nemazas metu skirtumas. Kai suzinijau, kad mano itarimai pasitvirtino labai pergyvenau, nors mama sake, kad nieko blogo nenorejo man padaryti, tik kad buvo pasimetusi ir issigandusi. Tevas taip pat sake, kad labai dziaugesi mano gimimu.Mano abu tevai yra gan aktyvus katalikai. Kai gimiau ir mociute labai mane mylejo ir padejo mamai auginti, net man varda isrinko. Atrodo viskas gerai, bet ta zinia, kad niekas is pat pradziu manes nenorejo labai skaudina ( nes tevai tikrai neplanavo antro vaiko, t.y manes) ir atrodo jog tevai mane pamilo tiesiog per prievarta, nes kitaip negalejo, nes ne zmogzudziai esa. O paskui tai zinoma, kad jau myli. Bet faktas kad jiems buvo gerai ir tryse neduoda man ramybes. Visada galvojau, kad gimiau su meile ir noru, o dabar toks vaizdas susidaro, kad tik veliau as jiems pradejau patikti (ypac mamai ir mociutei). Patarkit kaip nusiramint, kad sitos negatyvios mintys isnyktu ir viskas butu kaip buve. Ar tai pasimelsti ar tai ispazinties nueiti. Man gal reiketu atleisti savo mociutei ( nors atrodo jau nebepykstu, o tik gailiu saves, arba kaip tik kaltinu save, kad buvau nelaukiama, kai dar buvau isciose). Aciu
