Sveiki,galbūt padėsite ar įkvėpsite... Jau kuris laikas mano gyvenime nesimato didesnių perspektyvų ir ilgalaikės vilties, trūksta artimų žmonių, draugų, kurie išsisklaidė savo keliais. Šiaip iš šono lyg ir viskas gerai, bet viduje tuščia tuščia. Intensyvios maldos padeda trumpam. Nematau to džiugesio, kuris turėtų būti, lydėti. Atrodo, kam ir kokia visko, ką matome, prasmė, jei tikrasis gyvenimas - tik po mirties. Jaučiuosi, jog viskas jau praėjo ir labai sena (nors esu 36 m.). Pasaulis atrodo netikras, gyvenimas laikinas, o kaip gali tokiu džiaugtis? Ir dėl ko?