Garbė Jėzui Kristui
Labai prašau patarimo, nes jau nebežinau ką man toliau daryti. Jaunystėje domėjausi rytų filosofiją, spiritizmu, magiją, išpažinau neopagonybę. Buvau miške, po ąžuolu pasidaręs aukurą, kur degindavau savo „dievams“ vaisius, grūdus, gėles. Krikščionis laikiau net gi priešais, okupantais, sunaikinusiais mūsų senąjį tikėjimą, mūsų tapatybę. Tuo metu gyvenau tikrai gerai, viskas ko tik imdavausi man pavykdavo, netrūko nieko, galima sakyt buvau laimingas. Nepamenu kaip, bet man į rankas pateko Biblija ir aš nutariau susipažinti ko moko krikščionybė, nutariau geriau pažinti „priešą“. Aš dažnai kalbėdavau su dvasiom ir jos man atsakydavo, patardavo, pamokydavo, bet tai ką aš atradau Biblijoje pranoko viską. Nors skaičiau Bibliją tik tam kad sužinočiau kaip kovot su krikščionybe, bet ši knyga mane nugalėjo. Supratau kad mano kelias neteisingas. Kilo daug klausimų, bet negalėjau nueit į bažnyčią, dvasios su kuriomis bendravau tiesiog fiziškai neleido tai padaryti. Lankiausi įvairiose sektose, tikėjimo žodžio, septintos dienos adventistų(dvasios juose lankytis netrukdė). Ten aiškino Šventąjį Raštą, bet kažko trūko. Kartą prie manęs priėjo vienas senas kunigas ir pakvietė ateiti į kleboniją pasikalbėti. Jis buvo tikras mano dvasios tėvas. Jis supažindino su tikėjimu, atsakė į visus iškilusius klausimus. Buvau priklausomas nuo būrimu, nežengdavau nė žingsnio neišsitraukęs runos, neatsivertęs taro kortos. Prireikė daug pastangų, maldų kol pagijau nuo to. Bet viskas pavyko, priėmiau pirmą karą Švenčiausiąjį, po poros metų Sutvirtinimo sakramentą, jaučiausi lyg turėčiau sparnus, nebuvo geresnės vietos už bažnyčią, bėgdavau su džiaugsmu į ją kiekvieną dieną. Norėjau net pats tapti kunigu, bet vėliau supratau kad nelabai aš tam tinku. Tada norėjau studijuoti teologiją ir įgijus daugiau žinių padėti tokiems kaip aš pasiklydusiems atrasti tikėjimo malonę. Sukūriau savo šeimą. Bet staiga nebeliko mano dvasios tėvo, netrukus mirė ir mano tėvas, palikes man šešis daug už mane jaunesnius brolius ir seses ir dideles skolas, mama susirgo depresija, visai nelipo iš lovos. Kadangi užgriuvo daugybė problemų, o aš dar buvau pakankamai silpnas tikėjime, labai nusivyliau vėliau sutiktais kunigais, nebebuvo kas man pataria, pamoko kai reikia ir pabara, pradėjau vis rečiau lankytis bažnyčioj, kol galiausia visai nustojau į ja vaikščioti. Penkiolika metų visai nebuvau kojos įkėlęs į bažnyčią, nors dažnai meldžiau Dievą padėti išspręsti mano problemas, kurių kas diena tik daugėjo. Paskutiniu metu, tarsi viskas pradėjo gerėti. Išsidėliojau grafiką kaip gražinti milžiniškas skolas, nors darbas man nepatiko, dažnai ji dirbdamas turėjau eiti į kompromisus su savo sąžinę, bet gerai uždirbdavau. Kai gyvenimas pradėjo taisytis, nutariau vėl grysti pas Dievą, Jo man labai trūko. Po penkiolikos metų vėl pradėjau lankytis bažnyčioje. Atlikau išpažinti, už viska atsiprašiau Dievo, padėkojau jam kad neleido man žūti per tuos metus. Bet vos tik atėjau į bažnyčią, jau sekančią savaitę manę netikėtai atleido iš darbo. Likau be pajamų su didelėmis skolomis. Jau puse metų negaliu rasti darbo, kur beeičiau atsimušu tarsi į sieną. Nuolat meldžiuosi prašydamas Dievo pagalbos, Šv. Juozapo ir Šv. Marijos užtarimo, bet su kiekviena diena tik blogiau. Šiandien iš paskutiniu pinigų apmokėjau sąskaitas, nebeturiu nė cento, liko puse kepalo duonos su likusiomis atsargomis, gal pratempsim iki savaitės galo. Nenusimato jokių pajamų, nežinau kaip apmokėsiu sąskaitas birželyje. Aš su žmona dar galim pabadauti, bet turiu du vaikus kaip jiems pasakyt kad nėra ko valgyt. Nebežinau ką daryti, esu visiškoj neviltyje. Man Dievas labai reikalingas, kaip oras, kaip vanduo, negaliu be Jo gyventi, bet ir taip gyventi nebeturiu jėgų. Negi už mano jaunystes nuodėmes Dievas baudžia ne tik mane, bet ir mano šeimą. Meldžiu patarkit ką man daryti. Nebematau jokios išeities. Prašau patarkit ką man daryti.
