Question

Esu tikinti, tačiau tikėjimo kelyje turiu didžiulę spragą. Ilgą laiką nerandu ramybės nesuprasdama, kodėl žmogaus gimimas ir gyvenimas traktuojamas kaip gėris? Po mirties Danguje, kad palaiminga būsena, Šventasis Raštas aiškiai aprašo, todėl suprantama.
Tačiau Žemėje gyventi sunku ir skauda. Suprantu, kad savižudybė nuodėmė dėl kitiems paliekamo skausmo bei rūpesčių, ir dėl to, kad negalima griauti ką Kūrėjas sukūrė.
Taip pat, juk didžioji dalis žmonijos dėl nuodėmingumo, tikriausiai, ne į Dangų pakliūna. :(
KODĖL gimti ir gyventi skaitoma, kad gerai? Negimus ir neegzistuojant, juk nepatiriamos nei kančios, nei nuodėmingumas, neskaudinami kiti žmonės, nei Dievas.
Iš anksto dėkoju už atsakymą.

Answer 1

Gyvenimas yra Dievo dovana ir galimybė, taip pat ir užduotis. Žvelgiant egoistiniu požiūriu dėl didesnių kančių gali pasirodyti geresne išeitimi nutraukti sau gyvybę, tačiau kaip pati pastebėjote, nuo to sulaiko kilni mintis apie kitus: kad jie nenusimintų. Gyvenimo esminė užduotis yra atsiverti būčiai, kas įvykdoma susitinkant meilės santykyje su Dievu ir žmonėmis, todėl patį gyvenimą galima apibrėžti meilės vardu: yra meilė - yra ir gyvenimas, ir atvirkščiai. Mylėdamas žmogus pilniau gyvena ir gyvenimą dovanoja kitiems, o užsidarydamas savimeilėje žengia į uždarumą ir nelieka prasmės. Dievas, kuris visus myli, dovanoja gyvenimą kiekvienam žmogui, kad šis savo ruožtu mylėdamas dalintų gyvenimą kitiems, tokia yra Dievo valia, kad žmogus jau šioje žemėje gyventų dievišką gyvenimą, vykdydamas jo darbus: kartu su juo mylėdamas ir skleisdamas gyvenimą bei džiaugsmą. Šio gyvenimo pilnatvė išsipildo po mirties amžinai pasiliekant su Dievu.

Todėl gyvenimas yra nuostabi Dievo dovana, o į pragarą patenka ne tie, kurie save sužeidžia nuodėme, o tik tie, kurie jos atsižadėti nesutinka. Visus kitus, kad ir kaip jie būtų sužeisti, Dievas išgydo skaistyklos kančiose ir jie pasilieka per amžius laimingi.