Pirmieji Dievo žodžiai apie sukurtąjį žmogų buvo: "Negera žmogui būti vienam". Tai labai svarbi, pamatinė, į pačią žmogaus prigimtį atsiremianti tiesa. Visi tai supranta, tačiau bėda tame, kad dėl savo laimės ieškodamas kito, žmogus kažkaip galvoja apie save, savo laimę, o ne kito arba bendrą, taip šis atsigręžimas į kitą įgyja egoistinių bruožų ir iš esmės palieka žmogų vieną, o tada - vėl negera taip būti. Norisi, kad į mane atsigręžtų kitas, aš jam būčiau svarbus, o man pačiam jį priimti - sudėtinga, kaip ir jam. Tai, ką Jūs kenčiate, nesvetima daugeliui, tikriausiai ir Jūsų tėvams, kurie gal pagalvoja, kad tiek dirbo, viskuo rūpinosi, o juos nelabai kažkas myli, gal ir dukra kviesdama pasivaikščioti, apie save galvoja, ne apie juos. Draugės neišgirsta tavo širdies, nes kiekviena nori būti svarbiausia ir jos širdies dalykai svarbesni, nei kito. Taip ir sukasi užburtas ratas, o jame - daugybė vienišų, nesuprastų žmonių.
Pirmiausia reikėtų pažvelgti į Dievą ir paprašyti apšvietimo, suvokimo, kad esate jam be galo svarbi ir reikalinga, kad jam rūpi Jūsų jausmai ir pergyvenimai. Dievas ateina pas visus, nešdamas paguodą ir kviečia, kad žmonės būtų su juo. Todėl norint pajausti tikrąjį jo artumą ir jį pažinti širdimi, reikia su juo eiti į kitus žmones, stengiantis juos suprasti ir būti kartu. Taip pamažu pradeda šviesėti pasaulis. Pasistenkite geriau pažinti tėvus, suvokti, kas jiems rūpi, kas skauda, ko trokšta. Tai nelengva, nes kiekvienas bijosi būti dar labiau sužeistas, todėl slepia ir saugoja savo vidų. Taip pat ir Jūsų šauniosios draugės tikriausiai turi savo skaudulių, vienišumo ir baimės, tik viską dangsto. Pabandykite pažvelgti į jų sielas. Taip pamatysite, kad tampate vis labiau visiems brangi ir reikalinga. Tikrai nesate vieniša, tačiau mažai kas nori priimti Jus tam, kad neštų Jūsų skausmą, bet kiekvienas priims, kad padėtumėte jam.
