KBK yra oficialus Katalikų Bažnyčios dokumentas, kur tikrai ir su Šventojo Rašto nuorodomis duodami atsakymai. Pasiskaitykite įdėmiai. Jei kas neaišku paklauskite konkrečiai. Pragarai, kaip jūs ir radote KBK. Ten gyveno teisiųjų mirusiųjų sielos, kurias Kristus atveda į Amžinybę.
Štai, ką rašo KBK apie pragarą
IV. Pragaras
1033 Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14–15). Išganytojas mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams.(Plg. Mt 25, 31-46). Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama „pragaru“.
1034 Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“ ( Plg. Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43-48.), skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui. (Plg. Mt 10, 28.) Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41–42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).
1035 Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
1036 Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti turime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo kelionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne, kaip blogi ir apsileidę tarnai, nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas.
1037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, nes Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9):
