Kaip pirmapradė nuodėmė paveikė visatą?

Paklausė anonimas Rugsėjo 7, 2011 Tema: Visi kiti
Ar tame Edeno sode žvėrys nemirdavo ir vieni kitų nemedžiodavo? Nes juk ir žmonės buvo kaip ir nemirtingi :D Tai ši nuodėmė perkeitė visatos dėsnius ar kaip?
O gal tas Edeno sodas iš vis tik Danguje buvo? Nes jei čia, materijoje, tai labai jau toli nuo realybės būtų toks dalykas...
Jei daryt prielaidą, kad Adomas ir Ieva buvo sukurti amžinajam gyvenimui, t.y. dvasios realybėje, gal ir visa mūsų planeta, ar net visata?
Prašau atsakykite į visus klausimus, o ne į vieną jums labiausiai patikusį, kaip mėgstate. Ačiū :) Ir tik nenurašykit, kad čia nuspangau su filosofiniais išvedžiojimais, man tiesiog labai rūpi tiesa. Turėkit kantrybės pamąstyt su manimi :D

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Arūnas Rugsėjo 14, 2011

Dovanokit, bet jūsų klausimas visiškai nesusijęs su dėstomu tekstu.

Pasigilinkite, kas yra mitas, analogija, fundamentalistinis biblijos supratimas.

Cituoju Katekizmą:

IV. Žmogus rojuje

374  Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, bet ir buvo jam dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savim pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

375  Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos žvilgsniu, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“.246 Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.247

376  Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,248 nei kentėti.249Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,250 pagaliau harmonija tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būsena, kuri vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

377  Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė paties savęs apvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,251 kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

378  Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode,252ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas,253 o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

379  Tai tokia pirmapradžio teisumo harmonija, numatyta žmogui Dievo plane ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.

Užduoti Klausimą

Temos


...