Garbė Jėzui Kristui!
Esu studentas (studijuoju muziką) ir dabartiniu metu užplūdo didžiulis stresas, noris kuo greičiau nuo visko pabėgt, grįžt namo, arba būt su drauge, eit į bažnytėlę ir atsiribot nuo dalykų, kuriuos diegia visuomenė. Artėja visokie atsiskaitymai ir t.t.. Žinau, kad tokios problemos juokingos, nes, atrodo, visai čia ne problema, bet vat čia ir yra didžiausia problema, kad pergyvenu dėl dalykų, kurie mano gyvenime man nieko nereiškia (egzaminai ir pamokos). Bet vat širdy tupi didžiulė baimė ir stresas, reikia atsiskaityt tą, aną... o jei nepavyks ir t.t..
Be to labai apsupo kažkokia didelė nostalgija ir liūdesys... atrodo, taip norėčiau būt dar vaikas ir nerūpestingas, arba kaip norėčiau, kad draugė būtų šalia, per Kalėdas būtumėm kartu... visi... su šeima... nieko geriau nėra.
Kaip nusimest man tą visą naštą? Nors ir juokinga, kad pergyvenu dėl tokių dalykų, bet nežinau kodėl, man labai sunku. Galbūt per daug jautriai žiūriu į tuos dalykus? Galbūt noriu per didelio pažymio iš egzaminų (nors man jie jokios naudos neduos, nes įstojau šiais metais į Škotijos muzikos konservatoriją, kurioje pradėsiu mokytis nuo kitų, 2016m., aišku, su sąlyga jeigu sėkmingai baigsiu mokyklą.
Užtenka man išlaikyt egzaminus, nereikia gerų pažymiu, dažnai aukoju mylimų žmonių laiką dėl pamokų ir labai labai gailiuosi, niekada, atrodo to daugiau nedaryčiau. Nes kas iš to, kad aš turėsiu ten geresnį, ar blogesnį?
Bet vat, vistiek.. sėdi akmuo širdy ir viskas...
Atsiprašau, kad tiek prirašiau, galbūt nelabai suprantamai išdėsčiau tas mintis, bet tiesiog man reikėjo išsiliet...
Taigi suformuluosiu jums klausimą... :D
1. Kaip nusiraminti?
2. Išmokti užduotus darbus, ar viską mesti ir važiuoti pas šeimą? kuri man yra viskas....................................................................................................................
