Tikra tiesa, kad nusidėdamas žmogus pakenkia sau ir tarsi netenka dalies savo žmogiškumo, jį sužalodamas. Tačiau netekęs kažko, jis gali naudotis likusiais dalykais, Vieną valandą padaręs nuodėmę, kitą valandą gali jau tarnauti dorybei. Tam ir duotas mums laikas, kad galėtume taisyti klaidas ir suklupę vėl keltis. Juo labiau, kad turime sakramentinį nuodėmių atleidimą ir kitas dvasinio gyvenimo priemones. Todėl praeities nuodėmėmis dvasinio tingumo teisinti negalima.