Radau neblogą tekstą, kuris viliuosi, tau padės suvokti ar Dievo reikia bijoti ar mylėti.
Ar reikia Dievo bijoti, ar Jį mylėti?
Mūsų seneliams dažnai sakydavo, kad Dievo reikia bijoti. Tai esąs Biblijoje Dievo paliktas įsakymas, ir net vienas iš svarbiausių įsakymų:
„Toks yra tas įsakymas... idant tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo, visas tavo dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir jo įsakymų, kuriuos tau duodu, ir ilgai išsilaikytumei.“ (Įst 6, 1–2) Neretai tenka girdėti ir tokį paaiškinimą, kad Senasis Testamentas labiau akcentuoja Dievo baimę, kad tai yra pagrindinė jo vizija apie Dievą, o Jėzus Naujajame Testamente apreiškia mums visišką naują Dievo veidą: Dievas yra mylintis ir gailestingas. Iš to susidaro įspūdis, kad kalbama apie skirtingus dievus. Taip pat priešpastatomi ir Senasis bei Naujasis Testamentai.
Nors toks vertinimas nėra be pagrindo, vis dėl to jis yra klaidingas dėl 2 priežasčių:
Iš vienos pusės, reikėtų teisingai suprasti, apie kokią baimę kalbama Biblijoje. Ar iš tiesų Dievas turi sukelti mums išgąstį, ar Biblijos Dievas reikalauja, kad žmogus Jo bijotų kaip mirties ar nelaimės? Paprastai bijoma to, kas kenkia žmogui, kas yra žalinga žmogaus gyvenimui. Ar Dievas yra toks?
Kita vertus, Naujasis Testamentas, kad ir daugiau kalba apie Dievą kaip mylintį asmenį ir apie Jo gailestingumą, kuris turi būti atkartotas žmogaus gyvenime („Būkite gailestingi kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas“; Lk 6,36), tačiau mini ir tai, kad Dievas yra ir teisėjas, kad Dievas įvykdys teismą „dienų pabaigoje“. Jeigu atidžiau paskaitysime Senąjį Testamentą, pamatysime, kad jame yra jau įsišaknijęs meilės įstatymas, kurį Jėzus perima ir pastato į tikinčiojo gyvenimo centrą. Taip atskirti Senąjį Testamentą nuo Naujojo yra pernelyg šališkas ir grubus požiūris į Bibliją, kuri yra daug subtilesnė.
1. Apie kokią baimę kalbama?
Religijos fenomeno tyrinėtojai, išanalizavę žmogaus religingumą, nustatė visoms pasaulio religijoms būdingą faktą, kad dievystės akistatoje žmogus patiria ir baimę, ir meilę, ir išgąstį, ir potraukį. Ką tik atradęs Dievą Šv. Augustinas puikiai apsako šiuos iš pirmo žvilgsnio priešingus jausmus: „Galingai švystelėjai manęs link ir sudrebėjau iš meilės ir išgąsčio“ (Išpažinimai VII, 10, 16). Sakralumo akivaizdoje žmogus patiria dievystės žavesį ir tuo pačiu suvokia savo menkumą bei ribotumą. Tie pastebėjimai tinka ir Biblijai. Dievas yra ir tas, prieš kurį dreba pasaulis, kuris „kelia šiurpą“ (Ps 76, 8), ir tuo pačiu tas, kurio meilė siekia visus kūrinius, kuriam dėkojame už „Jo ištikimą meilę, už nuostabius darbus žmonijai“ (Ps 107, 7...).
Būtent tokio elgesio, kur meilė ir baimė susipina, Dievas prašo iš savo tautos. Dievo bijoti reiškia labiau gerbti Jį dėl to, kad Jis yra tobulas, kad Jis yra mano Kūrėjas, mano būties priežastis. Tai yra pagarba Jam už tai, kad Jis yra tobula meilė, apsireiškusi man nepelnytai, ir už tai, kad žmogus suvokia savo skurdžią situaciją tos meilės akivaizdoje. Biblijoje pasakojama apie nemažai žmonių, kurie buvo susitikę su Dievu; šie pavyzdžiai rodo, kad pagarbi Dievo baimė yra teisingiausias žmogaus elgesys tos nepaprastos meilės ir nesuvokiamo šventumo akivaizdoje. Petras, atpažinęs nepaprastą Jėzaus galią po stebuklingos žūklės (Lk 5, 1–11), Abraomas, sutikęs Dievą, kviečiantį jį keliauti į tolimą kraštą ir su juo sudarantį sandorą (Pr 12–15), Mozė, pažįstantis Dievą degančiame krūme (Iš 3), ir daug kitų.
Įdomu yra tai, kad jiems apsireiškęs Dievas savo šventume ir meilėje pirmiausia visiems kalba šituos žodžius: „Nebijok, ramybė tau.“ (Ts 6,23; Dn 10,12; Lk 1, 13.30) Tai yra svarbūs žodžiai, nes, nors jie ir nukreipti į žmogų, daug pasako ir apie patį Dievą: Jis siekia nuraminti žmogų, kuris yra šio didingo susitikimo įbaugintas ir net priblokštas, ir tuo Viešpats rodo, kurlink nori nukreipti tolimesnius santykius. Jis trokšta tikro draugiško bendravimo su žmogumi. Po pirmo sumišimo, kuris verčia žmogų parpulti ant žemės ir net kartais prašyti, kad Dievas pasitrauktų (Petras po stebuklingos žūklės prašo „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“ Lk 5,8), Dievas nori atstatyti santykius, rodydamas savo gailestingą meilę.
Todėl ir po pirmo nusižeminimo prieš Dievo šventumą žmogus neturi perdėm žeminti savęs: „Dievo garbė – gyvas žmogus, o žmogaus gyvybė – Dievo regėjimas“, rašo Šv. Ireniejus Lionietis (+ 202 m.). Dievas nenori bendrauti su žmogumi, sugniuždytu savo menkumo ir niekingumo suvokimo. Jis nori bendrauti veidas į veidą, kaip Biblija sako ir apie Mozę („Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“, Iš 33, 11). Todėl ir Jėzus nurodo kitą, labiau Dievui patinkančią garbinimo formą „dvasia ir tiesa“ („Bet ateis valanda, kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.“ Jn 4,23). Tikrasis Dievo garbinimas yra nuolankus, o nuolankume glūdi tiesa apie žmogų. Tikrasis Dievo garbinimas turi jungti šiuos du jausmus ir suvokimus: „Aš esu Dievo kūrinys, vargšas dėl savo blogų norų ir veiksmų, ir mane tokį, koks esu, Dievas pasirenka savo vaiku.“
2. Tobula meilė išveja baimę.
Siekdamas žmogų ir visus žmones pakelti į kitą pakopą Dievo link, Jėzus apreiškia Dievą, esantį meilės Tėvu. Jėzus nenori tokio Dievo, kurio tik bijoma, kuriam paklūstame iš baimės. Santykių su Dievu pagrindas turi būti visu pirma meilė Jam ir pasitikėjimas Jo tėvišku rūpesčiu mumis. Bendravimas su tuo „mylinčiu Tėvu, esančiu slaptoje“, kaip Jį vadina Jėzus, padeda žmogui nugalėti savo žmogiškąsias baimes ir įžengti į tai, ką Jėzus vadina Dievo Karalyste.
Ta karalystė, tiesa, paslaptingai plečiasi šiandien iki jos galingo apsireiškimo pasaulio pabaigoje, kai Dievas ateis teisti pasaulio. Jėzus apie tai ne kartą yra kalbėjęs. Bet tuoj pat Jėzus ir visas Naujasis Testamentas priduria, kad priešais tą baisų teismą dreba užkietėję nusidėjėliai. Pasitikintysis ir mylintis Dievą stovi be baimės: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“, įspėja šv. Jokūbas (Jok 2, 13). Panašiai Jėzus kviečia mus į gailestingumą: „Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ (Lk 6, 38), primindamas, kad mūsų veiksmų matas yra pats Dievas: „Būkite gailestingi kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas.“ (Lk 6, 36)
Tie įspėjimai turėtų paraginti mus atsiduoti pilnai Dievo meilei. Jie tam ir yra duodami, kad įvertintume savo veiksmus ir reikalui esant prašytume Dievo gailestingumo. Jeigu mūsų gyvenime vyrauja Dievo baimė, turbūt reikia dar Jo ieškoti ir atrasti kaip mylintį Tėvą. Šv. Jonas rašo tokius gražius ir paguodžiančius žodžius: „Meilėje nebėra baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė numato bausmę, taigi kas bijo, tas dar netobulai myli.“ (1 Jn 4, 18)
3. Tikra draugystė su Jėzumi.
Dievas siuntė savo Sūnų į pasaulį, davė tai, ką Jis turėjo brangiausia, kad mes Jo nebebijotume, o Jį mylėtume. Neatsitiktinai Dievas ateina į Betliejuje tame kūdikėlyje, kuris gimsta taip kukliai: Jis nori, kad nė vienas Jo nebijotų. Dievo baimė, apie kurią kalba Senasis Testamentas, yra labiau ta visiškai suprantama pagarba, kurią dera turėti Dievo akivaizdoje. Nors ir Dievas troško pasidaryti žmogui artimas ir turėti su juo artimus santykius, lieka tarp Jo ir mūsų tokia didelė praraja: mes – kūriniai, paveikti blogio, o Jis – tobula meilė, kviečianti mus pas save. Mylinčiame ir pagarbiame bendravime su Dievu aš atgaunu savo tikrą Dievo vaiko orumą ir nebebijau nieko, nes aš esu prie savo Tėvo. Tada aš galiu kaip Mozė „kalbėtis su Juo veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11).
Tiberiados broliai - Baltriškės
