Dievas ne vien leidžia sunkumus šioje žemėje, bet ir duoda prasmę, kuri padeda juos ištverti. Tikėjimo šviesoje žmogus mato prasmę ir niekada prieš save rankos nekelia, o problemos atsiranda tuomet, kai žmogus pradeda labai susikaupti ties savo paties asmeniu, tada mato, kad kentėti tenka daug daugiau, o džiaugtis - daug mažiau, nei nusipelno. Taip prarandama gyvenimo prasmė ir liūdesys lenkia į savižudybę. Taip atsitinka todėl, kad per daug rūpindamasis savimi ir savo jausmais žmogus bent dalinai kaip gyvenimo tikslą suvokia save patį, o tokiu būti negali ir gyvenimas pradeda netekti prasmės, net pačiam nesuvokiant. Paprastai kalbant, geriausias kelias iš susinaikinimo į gyvenimą yra meilė, rūpestis ir atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.