Question

Kasdien pagaunu save svajojančią. Tos pačios svajonės kasdien ateina į galvą ir sunkiai ją palieka. Visuomet svajodama save "sustabdau" savo vidiniu balsu pasakydama, kad jei tokiais tempais svajosiu, labai nusivilsiu, kai tai neišsipildys. Tačiau po minutės vėl tas pats kartojasi iš naujo. Svajonės nėra blogos ar netyros, tad galimai nėra jokios negerovės leisti sau svajoti. Tačiau ar tikrai gerai tai daryti, galima sakyti, per daug? Noriu svajoti, tikėti ir tikėtis, kad jos išsipildys, tačiau taip baisu, kad vėl nusivilsiu, tam neatsitikus, o tai man kainuoja daug sveikatos ir laiko. Visa tai kankina visuomet, net kai to neturėtų būti, nes svajonės dažnai būna labai labai mažos. Tad ar leisti sau svajoti ir įsivaizduoti viską iki smulkmenų, džiaugtis šia akimirka, ar pasakyti sau, kad tai tiesiog neįmanoma?

Answer 1

Nuostabu, kad svajojate, bet ne visos jos pildosi ir tokia tikrovė te negąsdina. Manau, tai irgi tam tikra Dievo pedagogika, kad ne mes, o jis tvarko mūsų gyvenimus. Trumpai paliudysiu, kad esu kunigas toje Lietuvos vietoje, kurioje svajojau nekunigauti. Dievas nusišypsojo, o aš išsigandau. Bet klydau. Esu čia labai laimingas ir dėkoju Dievui, kad ne visos svajonės pildosi. Kad Dievas yra mano geriausia svajonė.