Katalikų Bažnyčios Katekizmas
III. Taikos gynimas
TAIKA
2302 Primindamas įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21), Išganytojas reikalauja širdies ramybės ir smerkia mirtino pykčio ir neapykantos nedorumą:
Pyktis yra keršto troškimas. „Trokšti keršto norint bloga žmogui, kurį reikia bausti, neleistina“; tačiau yra girtina reikalauti nuobaudos, „kad būtų ištaisytos ydos ir išsaugotas teisingumas“66. Jei pyktis virsta sąmoningu ir valingu troškimu nužudyti arba sunkiai sužeisti artimą, jis yra sunkus nusižengimas meilei – sunki nuodėmė. Viešpats pasakė: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22).
2303 Valinga neapykanta yra priešinga meilei. Neapykanta artimui yra nuodėmė, kai žmogus sąmoningai ir valingai nori jam bloga; ji yra sunki nuodėmė, kai sąmoningai ir valingai linkima jam didelės žalos. „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai...“ (Mt 5, 44–45).
2304 Kad žmogaus gyvenimas būtų pagerbtas ir galėtų vystytis, reikia taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos neužtikrina ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui užtikrinamos reikalingos gėrybės, kai žmonės tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“67, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės vaisius68.
2305 Žemiškoji taika yra mesijinio „Ramybės Kunigaikščio“ (Iz 9, 5) – Kristaus taikos atvaizdas ir vaisius. Ant kryžiaus pralietu savo krauju Jis pats savyje sugriovė priešiškumą,69 sutaikino žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu.70 „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Jis pareiškia: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).
2306 Kas atsisako prievartos bei kruvinų veiksmų ir žmogaus teisėms išsaugoti bei apginti imasi net ir silpniesiems prieinamų priemonių, rodo evangelinės meilės pavyzdį, tik privalo žiūrėti, kad tai nepažeistų žmonių bei visuomenės teisių ir pareigų; teisingai parodo, kokia didelė fizinė ir moralinė rizika yra imtis smurto, kuris neša griuvėsius ir mirtį.71
VENGTI KARO
2307 Penktas įsakymas draudžia valingai griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos.72
2308 Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo darbuotis, kad būtų išvengta karų.
Vis dėlto, „kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės“73.
2309 Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis yra leistina karinė savigyna. Nutarimas gintis yra toks svarbus, kad jį priimti doriniu požiūriu galima tik tada, kai drauge sutampa visos šios sąlygos:
— jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama;
— jei visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodo esą neįvykdomos ir neveiksmingos;
— jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės;
— jei ginklo vartojimas nepadarys didesnės žalos ir sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Šiai sąlygai įvertinti reikia kruopščiai atsižvelgti į galingas šiuolaikines masinio naikinimo priemones.
Čia išvardyti tradiciniai vadinamosios „teisingo karo“ doktrinos elementai.
Įvertinti šias doriniu požiūriu leistinos gynybos sąlygas ir protingai nuspręsti tenka žmonėms, atsakingiems už bendrąją gerovę.
2310 Valstybės valdžia tada turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti, kas būtina valstybei apginti.
Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei, būdamas karys, yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrosios gerovės ir taikos išsaugojimo.74
2311 Tuo atveju, kai pilietis, paklusdamas savo sąžinei, atsisako vartoti ginklą, valdžia privalo palankiai į tai atsižvelgti; jis vis tiek lieka įpareigotas kitokiu būdu tarnauti visuomenei.75
2312 Bažnyčia ir žmogaus protas patvirtina, kad ir ginkluotų konfliktų metu pastoviai galioja dorinis įstatymas. „Jeigu, visų nelaimei, ir kilo karas, tai ne viskas dėl to leista abiem kariaujančioms pusėms.“76
2313 Privalu pagarbiai ir žmoniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir belaisviais.
Sąmoningai ir valingai prieš tarptautinę teisę ir visuotinius jos principus nukreipti veiksmai, kaip ir įsakymai juos vykdyti, yra nusikaltimai. Aklo klusnumo neužtenka pateisinti paklūstantiems šiems įsakymams. Tautos, nacijos ar etninės mažumos naikinimas turi būti smerkiamas kaip mirtina nuodėmė. Doriniu požiūriu esame įpareigoti priešintis įsakymams vykdyti genocidą.
2314 „Visi karo veiksmai, kuriais siekiama be atodairos sunaikinti ištisus miestus arba dideles teritorijas drauge su jų gyventojasi, yra nusikaltimas prieš Dievą bei prieš žmogų ir turi būti griežtai ir ryžtingai smerkiami.“77 Šiuolaikinis karas yra tuo pavojingas, kad turintiems galingos technikos, ypač atominį, biologinį ar cheminį ginklą, duoda progos įvykdyti minėtus nusikaltimus.
2315 Ginklų kaupimas daugeliui žmonių atrodo kaip paradoksalus būdas galimiems priešams sulaikyti nuo karo. Jame jie mato veiksmingiausią priemonę taikai tarp tautų užtikrinti. Prieš tokią bauginimo taktiką iškyla svarbūs moralinio pobūdžio prieštaravimai. Ginklavimosi varžybos taikos neužtikrina; užuot pašalinę karų priežastis, rizikuoja jas pagilinti. Milžiniškos išlaidos vis naujų ginklų gamybai užkerta kelią padėti skurstantiems kraštams78 ir trukdo vystytis tautoms. Besaikis ginklavimasis pagausina konfliktų priežastis ir didina karų pavojų.
2316 Ginklų gaminimas ir prekyba jais pažeidžia bendrąją tautų ir tarptautinės bendrijos gerovę. Dėl to valstybė turi teisę ir pareigą šiuos procesus įstatymiškai tvarkyti. Trumpalaikės privačios ar grupinės naudos ieškojimas negali pateisinti veiklos, kuria kurstomas smurtas bei konfliktai tarp tautų ir pažeidžiama tarptautinė teisėtvarka.
2317 Tarp žmonių ir tautų siautėjančios neteisybės, akivaizdi ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo:
Kuo labiau žmonės esti nusidėję, tuo labiau jiems gresia karo pavojus; jis grės iki Kristui ateisiant; bet kuo labiau jie, meilės vienijami, nugali nuodėmę, tuo labiau nugalės ir smurtą, iki išsipildys pranašo žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).79
