Dalykai, apie kuriuos klausiate, paprastai sužinomi iš tikėjimo tradicijos, ilgalaikės praktikos, nors yra tikinčiųjų, kurie labai nuoširdžiai praktikuodami ir laikydamiesi visokių rašytų ir nerašytų papročių, taisyklių ir reikalavimų, taip ir nespėja paklausti apie jų prasmę. Tikrai čia neįmanoma į viską atsakyti išsamiai, tačiau bandysiu trumpai kai ką paaiškinti.
Sapnai - Bažnyčia sapnų iš viso neaiškina, nors pripažįsta, kad per sapną galima gauti pranešimų iš dvasinio pasaulio. Bendrauti sapne su mirusiais nėra pilnavartis, moralinę vertę turintis bendravimas, juos tiesiog sapnuojame, juo labiau, tai nėra "bendravimas su mirusiais", sutinkamas okultinėse praktikose. Galėtumėte tiesiog priimti kaip priminimą, jog reikia melstis už mirusius.
Paskutinės Vakarienės metu Jėzus dalijosi su mokiniais duona ir vynu, pasakęs, kad tai yra jo Ūnas ir Kraujas, kas pagal to meto žydų kultūrą reiškė žmogiškąją, kūnišką gyvybę, kurią jis ėjo atiduoti ant kryžiaus. Mišių metu toji Vakarienė, Kristaus kančia ir mirtis yra "sudabartinama" tampa mūsų gyvenimo dalimi. Pasakęs "tai darykite mano atminimui" Kristus kviečia tikinčiuosius su juo aukoti gyvenimą Dievo garbei ir žmonių labui, gyventi meile.
Krikščioniškoji liturgija, susidedanti iš vietų, daiktų, žodžių bei laikysenų, skirta geriau suprasti, pajausti ir ženklais išreikšti "išganymo slėpinius", dvasinį gyvenimą paverčiant regimais ženklais. Išoriniai ženklai yra sukurti atitinkamose kultūrinėse terpėse, todėl žmonėms suptrantami. Būna, kad vienos kultūros ž enklas kitoje yra nesuprantamas arba priešiškas, būna, kad kultūrai keičiantis, ženklai išlieka ir jų prasmę tenka mokytis.
Nuodėmės atleidžia Dievas per Bažnyčią, o Katalikų Bažnyčioje yra nustatyta atleidimo forma atliekant išpažintį. Kunigo užduota "atgaila", dažniausiai sukalbant kokias nors maldas, nuodėmių neatleidžia, nei už jas atsilygina, labiausiai tai yra simbolinis atsiteisimas. Visuotinė malda Mišių ar kitų apeigų malda, dar vadinama "tikinčiųjų malda", ir yra tikinčiųjų malda, kai atitinkamomis intencijomis meldžiasi visa bendromenė. Ji yra tikinčiųjų bendrumo Kristuje reikšmingas ženklas, kartais kunigas pakviečia tikinčiuosius pačius spontaniškai paskelbti intencijas, o visa bendruomenė prisijungia užtarimo žodžiais.
Bažnyčia meldžiasi už visus žmones, o "laidojimas su bažnyčia" yra viešas Bažnyčios bendruomenės pagarbos pareiškimas tam mirusiam. Normaliai jis turėtų būti teikiamas tiems tikintiesiems, kurie gyvenime išreiškė bendrumą su Bažnyčia, tačiau dabar dažniausiai teikiamas visiems. Bažnyčios ganytojai nuolat primena kunigams, kad apeigų atlikimas būtų kuo mažiausiai siejamas su pinigais, kurie turėtų būti laisva tikinčiojo auka. Kita vertus, yra ir tikinčiųjų pareiga išlaikyti savo Bažnyčią ir jos tarnus.
Krikščionybėje kančios neskatina ir nesiūlo, tik visada moko jos neišsigąsti, jei tenka kentėti dėl tikėjimo, doros ir artimo meilės. Be to, kančia tam tikra prasme yra meilės mastas, niekas juk nesako, kad iš meilės galėtų kažkuo pasilepinti, o kad galėtų kažką iškentėti.
Vaizdingai sakant - "kuo kalti vaikeliai, kad tėvas dvarą pragėrė?". Iš tiesų pirmųjų Tėvų nuodėmė pažeidė visų mūsų, jų palikuonių pačią prigimtį, jos pasėkoje visi labiau palinkę į blogį, negu į gėrį, visiems norint daryti bloga, užtenka tiesiog leisti sau viską, kas patinka, o norint daryti gera reikia specialiai stengtis. Tą polinkį į blogį ir galima laikyti gimtosios nuodėmės asmeninės kaltės dalimi.
Bažnyčia savo pirmine ir svarbiausia dalimi yra tikinčiųjų bendruomenė Kristuje, tačiau bendruomenė privalo turėti savo struktūrą, valdymo formą, skelbimo priemones, susirinkimo namus, savo atpažįstamą "veidą", susidedantį iš liturgijos, papročių ir savitos kultūros.
Laidojimo tvarką sudaro liturginės apeigos, vietiniai papročiai, artimųjų pageidavimai ir kunigo nurodymai, atsižvelgus į visas aplinkybes, todėl gali būti skiris pagal išraišką ir pagal tai kokia prasmė kokiam veiksmui priskiriama. Pasitaiko, kad tikintieji kokią nors nebūtinai reikšmingą detalę pateikia kaip beveik tikėjimo tiesą ir atitinkamai reikalauja laikytis. Visada geriausia prašyti paaiškinimo pas kunigą.
Bažnyčia stabų negarbina, medžiagos apie šventųjų pagerbimą galima lengvai rasti internete.
