Garbe Jezui Kristui, man jau virs keturiasdesimt, bet nepalieka persekiojanti vaikysteje patirta psichologine trauma. As buvau dar i mokykla neinanti maza mergaite. Tuo metu mano mama jau buvo issiskyrusi su mano teciu. Mama atrode buvo padori moteris, taciau vis uzmegzdavo romanu su vyrais. Su mama mes miegodavom vienam kambary, tik atskirose lovose. Ko gero mama galvodavo , kad as jau miegu, ir isileisdavo kavalieriu.Tada ir prasidedavo mano siaubo, gedos,visokiu vidiniu priestaravimu valandos. Net nemoku ivardinti ka beklausant tu visu intymiu garsu man tekdavo patirti ir isgyventi. Tai buvo didziulis pyktis ant mamos, kaip ji taip galejo elgtis tam paciam kambary, kaip mane, kad as nieko negirdziu. Po tiek daug metu negaliu pasakyti mamai, kad ja myliu, bandau stengtis atleisti, bet griztu i prisiminimus ir vel viskas kraujuoja. Patarkite kaip tai padaryti, kai be proto sunku atleisti, kai mano pacios gyvenimas nelabai susikloste, tai mane persekioja ir neleidzia jaustis pilnavertiskai tiek dvasiskai tiek fiziskai. Suprantu, kad reiktu ieskoti pagalbos pas psichologa, bet tai pakankamai brangu, gal Jus gerbiamas kunige ka galite patarti ir kaip man pagyti is savo vaikystes zaizdu. Aciu.