Labai aiški pozicija Katalikų Bažnyčios Katekizme išdėstyta pozicija.
II. „Kūnu ir siela vienas asmuo“
362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievo sumanytas buvo visas žmogus.
363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę226 arba visą žmogaus asmenį227. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia228 ir vertingiausia229, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.
364 Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ orumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:230
Kūnu ir siela būdamas vienas asmuo, žmogus savo kūniškąja būtimi vienija medžiaginio pasaulio elementus, kurie per jį tampa išaukštinti ir laisvai šlovina Kūrėją. Todėl žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo; atvirkščiai, savo kūną reikia laikyti geru ir gerbti, nes jis buvo Dievo sukurtas ir bus prikeltas paskutiniąją dieną.231
365 Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“;232 vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.
366 Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas233 – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;234 ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.
367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.235 „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui236 ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.237
368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą238 prasme.
Žodis vėlė dabar nenaudojamas Bažnyčios liturgijoje. Baltų mitologijoje tai buvo mirusiojo žmogaus dvasia.
