Yra taip sakoma, tačiau niekas nepatvirtino kad tai teisybė bet kuriuo konkrečiu atveju. Todėl, jei neramina sielą būtent kentėjimas dėl tėvų ar senelių, tai būtų galima paieškoti kitokių kančios priežasčių, kas vėl problemos neišspręstų.
Nors ir priešinga žmogaus prigimčiai, kančia jo gyvenime praktiškai neišvengiama. Dėl vieno kaltės kenčia kiti, to blogio nepadarę. Kiekvienas iš mūsų taip pat būname savo ir kitų kančios priežastimi.
Praktiškai belieka rasti gyvenimo būdą kančios akivaizdoje: kiek įmanoma - jos saugotis, stengtis nesukelti nei sau, nei kitam, o per tikėjimą ir tarpininkaujant Bažnyčiai (gyvenant su Bažnyčia vieną gyvenimą) galima kančią pašventinti ir padaryti, kad ji vestų š tikrą džiaugsmą mus ir kitus.