1. KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS
1238 Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).
1239 Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant krikšto vandenyje. Tačiau nuo seniausių laikų krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.
1240 Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.
2. Jei prisiminsime geometriją tai skritulys ir apskritimas panašios bet skirtingos formos. Skritulio formos yra msų žemė ir panašiai, o apskritimas paprastai būna plokčias, tad Eucharistinė duona yra apskritimo formos. Gal jūs ir manote, kad tai nesvarbu? Svarbus kiekvienas žodis, kuri rašote šioje diskusijoje.
Toliau dėl vaflio štai kokią jo sudėti patiekia AB "Klaipėdos duona": kvietiniai miltai, augalinis aliejus, pieno milteliai, kiaušinių milteliai, joduota valgomoji druska.
Tuo tarpu Eucharistinė duona - kvietiniai miltai ir vanduo - ji negali būti rauginta, nes ir Jėzus tokią duoną naudojo: "Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20)
Klausimas, tai kas sumenkino Eucharistinę duoną pavadindamas vafliu?? Eucharistinė duona apvali, nes ji neturi pradžios ir pabaigos - apvalumas simbolizuoja Jėzaus amžinumą, ji balta, nes simbolizuoja Jėzaus šventumą, ji nerauginta, nes pats Jėzus tokią duoną laužė ir liepė tai daryti Jo atminimui.
3. KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS
1342 Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Apie Jeruzalės Bažnyčią pasakyta:
Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. [...] Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. 46).
1343 Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą. Ji yra pastovus Bažnyčios gyvenimo centras.
1344 Nuolat švęsdama Eucharistiją ir skelbdama Jėzaus Velykų paslaptį, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), keliaujanti Dievo tauta „eina siauru kryžiaus keliu“174 į dangaus pokylį, kuriame visi išrinktieji susės prie Karalystės stalo.
IR DAR.
SEKMADIENIS – ŠABO ATBAIGIMAS
2175 Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo sekanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus. Kristaus Velykomis sekmadienis atbaigia dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Juk Senojo Įstatymo religija rengė Kristaus slėpinį, ir jos apeigos tam tikra prasme simbolizavo Kristų92:
Kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, nebešvęsdami šabo, bet Viešpaties dieną, kurią per Jį ir per Jo mirtį patekėjo ir mūsų gyvenimo aušra.93
2176 Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą dorinę nuostatą regimu būdu, viešai ir pastoviai „garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“94. Sekmadienio liturgija atbaigia dorinį Senosios Sandoros įsakymą, tuo pačiu periodiškumu ir dvasia kiekvieną savaitę garbindama savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją.
SEKMADIENIO EUCHARISTIJA
2177 Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuriame iškilmingai minima Velykų paslaptis, pagal apaštalinę tradiciją turi būti švenčiamas visoje Bažnyčioje kaip pirmoji įsakyta šventė.“
