GJK,
Girdėjau, jog pavydas tikėjimo ir Dievo malonių yra nuodėmė prieš Šv. Dvasią. Jei aš pavydėjau to, nors ir suprasdamas, kad tai kvaila ir negerai, bet mintys pačios vystėsi, o kartais ir pats jas skatinau, po to gailėdavausi, kai sužinojau, jog tai nuodėmė, išpažinau per išpažintį. Ar man buvo atleista, ar nuodėmės prieš Šv. Dvasią neatleidžiamos?