Visada tikėjau ir tikėsiu Dievu. Meldžiuosi jam, o ypač pastaruosius kelis mėnesius mano santykis su juo dar didesnis. Šį mėnesį net apsilankiau du kartu bažnyčioje, o joje nebuvau jau ilgai.. Priėjau išpažintį, nes širdį slėgė nuodėmės, o bažnyčioje meldžiausi labai stipriai. Ne tik už save, o už kitus, nuoširdžiai. Priėjau tokį momentą, kai apsiašarojo akys ir rodėsi, kad pravirksiu.
Man patinka melsti ir visada tai darau, kai man liūdna ar gera, dėkoju Viešpačiui kiekvieną dieną ir kalbuosi su juo, bet jau kuris laikas, kai man labai bloga. Prašau jo, kad nuramintų sielą ir išvytų liūdesį. Gal nesąžininga melstis ir ko nors prašyti Dievo, bet man taip bloga, rodos skęstu depresijoje, bandau ją išgydyti maldomis, ir Dievas žino, kaip labai aš to noriu ir kad mano maldos eina iš širdies, bet kodėl man atrodo, kad jis manęs negirdi? Nekaltinu Viešpaties, mano meilė jam labai didelė, bet kodėl, kai aš bandau keistis, būti arčiau Jo, aš vis tiek jaučiuosi užmiršta? Kaip man būti arčiau Jo?
Prieš einant išpažintį, kunigas sakė, kad jeigu norime būti laimingesni, kad mums sektusi viskame, turėtume išsakyti visas savo nuodėmes ir apsivalyti. Bet rodos, kad niekas nepasikeitė.
Kunige, man taip reikia laimės. Kad širdies nebekankintų skausmas, kad dingtų liūdesys. Man reikia Dievo, tikrai reikia. Esu septyniolikmetė paauglė, kuri nori arčiau savęs Dievo ir kas Jis atsakytų į mano maldas. Esu įskaudinta, bet tikiu, kad mano širdį gali išgydyti tik Viešpats.
