Išpažintyje dažnai susipina du dalykai: tai, kas reikalinga nuodėmėms atleisti ir dvasinis pokalbis, dvasinis vadovavimas. Dėl nuodėmių atleidimo reikalinga ir pakanka išpažinti nuodėmes: masturbuodavausi, save patenkindavau, arba save liesdavau nuo vaikystės, kaip dažnai. Tai, kad morališkai sužeidė, prislėgė, iškreipė ar neteikė džiaugsmo - jau dvasinio pokalbio ar vadovavimo dalis, tuos dalykus, kad būtų atleistos nuodėmės, sakyti nebūtina, nebent norėtumėte papildomai paaiškinti ar paklausti patarimo. Būtent tai, kad jaučiatės nuodėmingų dalykų sužeista ir įskaudinta, yra ženklas, kad turite jautrią, į gėrį linkstančią, o blogiui svetimą sielą. Kuo daugiau save pripildysite gėrio darbais ir troškimais, tuo mažiau liks vietos blogiui.