Visą gyvenimą Dievas man siunčia siaubingus išbandymus, o ir aš pati nuolat klystu. Pastarąjį pusmetį atrodo, jog ant galvos užgriuvo visos įmanomos ir neįmanomos bėdos. Aš dar tik įpusėjau trečią dešimtį, o jau jaučiuosi gyva mirusi ir nebežinau kaip viską pakelti. Mano tikėjimas sunykęs, kūnas ir siela nualinti. Ar kunigas, kaip sielų ganytojas, turėtų man padėti, jei nueičiau ir paprašyčiau, kad su manimi pasikalbėtų? Man reikia išmintingo ir ramaus žmogaus patarimo, kol visiškai neišprotėjau.