Šv Tomas Akvinietis tikėjo, kad nesvarbu, kas nutiktų mūsų kūnams šiame gyvenime, kitame gyvenime jie bus saugūs ir sveiki.
Mes, kaip katalikai, tikime kūno prisikėlimu. Tai patvirtiname sakydami Credo per sekmadienio mišias. Bet ar teisingai suprantame šiuos žodžius ir jų reikšmę? Scott Hahn – garsus Biblijos tyrinėtojas ir teologas ieško atsakymų į labiausiai nerimą keliančius klausimus: kaip tiksliai atrodys mūsų kūnai po prisikėlimo? Ar išlaikysime savo išvaizdos bruožus? O ar atpažinsime visus savo artimuosius? Perskaitykite ištrauką iš jo knygos pavadinimu Mirtis yra viltis.
Dievo nuomone, žmogaus siela ir kūnas niekada neturėjo būti atskirti. Dievas sukūrė žmogų kaip sielos ir kūno vienybę, ir jei Adomas niekada nebūtų nusidėjęs, ši vienybė būtų išsaugota. Sielos ir kūno atskyrimas, kuris vyksta mirties akimirką, todėl yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Per savo mirtį ir prisikėlimą Jėzus atvėrė kelią jų susijungimui.
Kaip tai įmanoma – technine prasme – lieka paslaptis. Šventieji ir teologai šia tema spėliojo pastaruosius du tūkstančius metų. Kaip šis būsimas kūnas bus susijęs su kūnu, kurį turime dabar? Kaip tai atrodys? Ką jis veiks? Kiek jam bus metų?
Žmonėms kyla daug klausimų apie prisikėlimą, bet, deja, Dievas mums davė labai mažai atsakymų. Pagal tai, ko moko Katekizmas,mes žinome tiksliai penkis dalykus apie kūno prisikėlimą: pirma, kad „Dievas... galiausiai atkurs nesunaikinamą gyvybę. mūsų kūnams, sujungiant juos su mūsų sielomis Jėzaus prisikėlimo galia“, antra, kad „visi mirę žmonės prisikels“, trečia, kad „visi prisikels savo kūnuose, kuriuos dabar turi“. , ketvirta, kad mūsų prisikėlimas yra susijęs su Eucharistija, ir, penkta, kad šis prisikėlimas įvyks „paskutinę dieną“Štai ir viskas. Štai ką galime tvirtai pasakyti apie tikrovę už šydo. Visa kita „už mūsų vaizduotės ir supratimo ribų; yra prieinamas tik tikint“ Žinoma, tai nesutrukdė šventiesiems ir teologams per šimtmečius kalbėti šiek tiek daugiau.
Kaip atrodysiu po mirties?
Šv. Tomas Akvinietis, remdamasis ankstyvųjų Bažnyčios tėvų darbais, sukūrė išsamiausią Bažnyčios apmąstymą apie tai, koks bus mūsų kūnai po prisikėlimo. Pasak Akviniečio, visi prisikelti kūnai turės tris bendrus dalykus. Pirmoji iš šių savybių, kurią aptarsime, yra kokybė
Šv. Tomas turi du aspektus. Pirmasis iš jų nurodo specifinį prisikėlusio kūno požymį, būtent lytį. Anot Akviniečio, lytis danguje nedings. Jei šiame gyvenime turite vyrišką kūną, kitame gyvenime turėsite ir vyrišką kūną. Panašiai, jei turite moterišką kūną, jis liks moteriškas kitame gyvenime. Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, ir toks jis liks (...).
Tomas teigia, kad nesvarbu, kokio amžiaus mes mirsime – ar gyvensime pasaulyje devyniasdešimt devynerius metus, ar tik devynias minutes – mūsų kūnai bus prikelti „tobuliausios būsenos jų prigimties“ . Tai reiškia, kad mūsų prisikelti kūnai bus savo fizinių jėgų, sveikatos ir grožio viršūnėje. Antroji Akviniečio minima visiems prisikėlusiesiems būdinga savybė yra jų tapatybė.
Tai reiškia, kad jūsų kūnas vis tiek liks jūsų kūnu, o jūs vis tiek liksite jūs. Ta pati siela, kurią turite šiandien, vėl susijungs su tuo pačiu kūnu (nors ir prisikeltu ir pašlovintu), kurį turite šiandien. Tai nereiškia, kad atrodysime taip pat, kaip dabar (ar net kaip savo žydėjime). Prisiminkime, kad po Jo prisikėlimo net artimiausi draugai ne visada atpažindavo Jėzų. Kartais jie žinodavo, kad tai Jis. Bet kartais ne. Kartais jis buvo panašus į save, o kartais – ne.
Šventasis Tomas sako, kad tas pats galioja ir mums. Laimei, priduria jis, kadangi būsime danguje, atpažindami artimuosius ir draugus nepatirsime tų pačių sunkumų kaip apaštalai. Dievas pasirūpins, kad iš pirmo žvilgsnio atpažintume savo močiutes ir dėdes, kad ir kokie būtų skirtingi jų prisikelti kūnai nuo tų, kuriuos prisimename.
Tai priveda prie trečiojo mūsų būsimų kūnų bruožo: jų vientisumo. Kad ir kas nutiktų mūsų kūnams šiame gyvenime, kitame gyvenime jie bus saugūs ir sveiki. Žmonės, kurie prarado galūnes žemėje, turės jas danguje. Žmonės, kurie nematė ir negirdėjo, regėjimą ir klausą atgaus danguje.
Visi prisikelti kūnai – gėrio ir blogio kūnai – turės tokią pat prigimtį, kokią turėjo gyvenime. Tačiau išgelbėtųjų kūnai, prikelti amžinajam gyvenimui su Dievu, turės keturis papildomus bruožus. Pirmoji iš šių savybių yra nebuvimas kančiose.
1 Kor 15, 42), Šv. Tomas aiškina, kad prisikėlę išgelbėtųjų kūnai negali sirgti, jausti skausmo, senti ar mirti. Jie nebus korupcijos objektai ir bus visiškai apsaugoti nuo ligų, sužalojimų ar laikui bėgant.
Antras bruožas tiems, kurie bus prikelti, yra, pasak šv. Tomassubtilumas. Tai reiškia, kad mūsų kūnai – nors ir išliks tikri, materialūs, esantys laike ir erdvėje – taip pat turės lengvumo, kuris pavers juos beveik eteriniais. Tai nereiškia, kad jie galės praeiti pro sienas: tai gali padaryti tik stebuklą. Tačiau jie neturės naštos, kurią patiriame šiame gyvenime. Taip pat turėsime galimybę visapusiškai perduoti save – savo mintis, jausmus ir visą savo esybę – kitiems. Viskas šiame gyvenime, dėl ko mums sunku suprasti kitus ir dalytis savimi su kitais, išnyks kitame pasaulyje.
Trečias šv. Tomas yra efektyvumas: mes sėjame silpnai, esame užauginti stipriai ( 1 Kor 15,43). Efektyvumu jis neturi omenyje tik tai, kad mūsų judesiai bus geriau koordinuoti nei dabar, žemėje. Jie bus puikiai suderinti, kad geriausių sportininkų ir didžiausių šokėjų judesiai būtų tik menka jų apžvalga – jie puikiai atliks, pavyzdžiui, piruetus, šuolius per aukštus pastatus ir skrydžius oru. Efektyvumas taip pat reiškia, kad galėsime akimirksniu įgyvendinti kitus norus – akimirksniu būti ten, kur norime, akimirksniu pamatyti, ką norime matyti, ir akimirksniu daryti tai, ką norime. Jei norime stovėti žalioje pievoje danguje, tereikia apie tai pagalvoti ir mes būsime ten. Jei norime sutikti savo proproproprosenelį danguje, sutiksime jį... iš karto, kada tik panorėsime.
Paskutinė savybė, kurią turės šlovinti išgelbėtųjų kūnai, yra ryškumas. Viena vertus, tai reiškia, kad mūsų kūnai bus – tiesiogine prasme – spindintys kūnai. Danieliaus knygoje rašoma: Išmintingieji spindės kaip dangaus spindesys, o tie, kurie mokė daug teisumo, spindės kaip žvaigždės per amžių amžius ( Dn 12:3). Tai menininkai bando pavaizduoti piešdami aureoles virš šventųjų galvų. Ši šviesa yra šventa, o danguje visi bus šventieji. Iš mūsų skleis šventumas; mumyse sužibs Dievo meilės ugnis, kuri tiesiogine prasme spindės grožiu.
