Prakeikimas ir keikimas yra rimtas dalykas.
Keikimasis nereiškia blogų žodžių, nors to, žinoma, reikėtų vengti. Tai apie žodžius, ištartus su pykčiu ir neapykanta , kuriuose yra piktų norų. Linkėti blogio kitam žmogui . Todėl prakeikimą dar vadiname „keikimu“ (pažodžiui sakant blogiu).
Biblijoje į keikimą/keikimą žiūrima labai rimtai, nes Biblija apskritai labai rimtai žiūri į žodžio galią – pirmiausia Dievo, o paskui ir žmogaus.
Dievas sukūrė pasaulį žodžiais. Dievo Žodis turi kūrybinę galią. Tačiau žmogaus žodis, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir Jo pašauktas valdyti pasaulį (tai yra bibline prasme: prisiimti už jį atsakomybę), turi didelę reikšmę.
Žmogaus žodis gali statyti, pakelti, suteikti stiprybės ir vilties – kaip ir Dievo žodis. Tai netgi gali būti Dievo palaimos ir gyvybę teikiančios galios „perdavėjas“. Vadinasi, nuo pat Biblijos istorijos pradžios matome, kokią svarbą šios istorijos herojai teikia, pavyzdžiui, tėvo palaiminimui (tai bene geriausiai parodo Ezavo ir Jokūbo ginčas dėl tėvo palaiminimo – žr. Pradžios 27 skyrių ir vėliau ).
Bet grįžkime prie keiksmažodžių. Biblija taip pat ne kartą liudija apie jų galią. Sutelkime dėmesį į du pavyzdžius. Pirmasis yra jaudinantis draudimas, įrašytas Kunigų knygoje: „Nekeik kurčiųjų“ (Kun 19:14). Šiuo trumpu sakiniu Dievas ypač gina tą, kuris neturi galimybės apsiginti nuo prakeikimo, nes jo net negirdi. Ir jei Dievas nori suteikti jam šią apsaugą, vadinasi, yra nuo ko apsisaugoti.
Netrukus po to Skaičių knygoje randame pasakojimą apie Balaką, kuris šaukia pagonį pranašą Balaamą prakeikti Izraelio tautą jo prašymu (ir už reikšmingą atlygį), su kuriuo Balakas kariauja. Ir tada įsikiša pats Dievas ir netgi „verčia“ Balaamą palaiminti Izraelį, o ne keikti (žr. Skaičių 22-24). Matote, kad Dievo akyse visai neabejinga, ar jo tauta palaiminta, ar prakeikta.
Pavyzdžiai iš šventųjų gyvenimo taip pat moko mus, kad į keiksmus nereikėtų žiūrėti lengvabūdiškai . Istorijoje šv. Pranciškaus Asyžiečio, yra momentas, kai – neabejotinai susipykęs su savo tėvu Pierre’u Bernardone’u – Pranciškus prašo gatvėje sutikto Asyžiaus elgetos simboliškai priimti jį savo sūnumi. Ir kad jis palaimintų jį kiekvieną kartą, kai išgirs senąjį Bernardoną jį keikiantį .
Taip pat daugelio egzorcistų patirtis (kurių liudijimus galima perskaityti ir išgirsti daugelyje knygų, interviu ir kalbų) sako, kad prakeiksmas iš tikrųjų „veikia“. Ir tai gali padaryti didžiulę žalą (ne tik dvasinę) žmogui, į kurį metama.Prakeiksmas/keikimas gali būti pavojingai veiksmingas, tarytum, „iš abiejų pusių“. Tai reiškia, kad jos destruktyviam veiksmingumui įtakos turi abi pusės , ir žmonės – ir tas, kuris tai ištaria, ir tas, prieš kurį tai yra nukreipta.Verta prisiminti, kad dvasiniame gyvenime nėra „niekieno žemės“. Savo pirmajame pamoksle kardinolams netrukus po išrinkimo popiežius Pranciškus prisiminė taiklų prancūzų rašytojo Léon Bloy sakinį: „Kas nesimeldžia Kristui, tas meldžiasi velniui“.
Kuo toliau žmogus gyvena nuo Dievo, tuo labiau jis yra velnio įtakoje – juo daugiau blogio gali veikti jame ir per jį. Tai reiškia, kad jo ištartas prakeiksmas gali būti dar „veiksmingesnis“.Žinoma, svarbu ir tai, ar prakeikimas sakomas su pykčiu, neapykanta ar „iš aistros“ . Kuo labiau sąmoningas piktas ketinimas ir noras pakenkti, tuo didesnė prakeikimo „naikinamoji galia“. Egzorcistai gana vieningai tvirtina, kad ypač stiprus ir kupinas pasekmių prakeiksmas tų, su kuriais pagal Dievo planą turėtų būti artimiausi ir geriausi (tėvų, artimų giminaičių, bet ir artimųjų dvasinėje santvarkoje – kunigų).
Tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus, į kurį nukreiptas prakeikimas/prakeikimas, dvasinės būklės. Jo artumas ir santykis su Dievu čia nėra bereikšmis, iš tikrųjų jie turi pirminę reikšmę. Kristus jau nugalėjo velnią savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jis jau yra galutinis ir galutinis nugalėtojas. Jei ištikimai laikysimės Jo, blogis negalės mums daug pakenkti.Kaip apsiginti nuo prakeiksmo?
Pirmiausia – kaip ką tik sakėme – prisirišus prie Kristaus. Asmenine malda, reguliariu sakramentiniu gyvenimu ir tiesiog sąžiningu krikščionišku gyvenimu. Jei įtariame (arba žinome), kad kažkas nukreipė (ar užlieja) mums prakeikimą, pirmiausia turime atleisti ( valios aktas, nors mūsų jausmai vis tiek gali būti „sunkūs“ šio žmogaus atžvilgiu). Ir… palaimink tave .
Šį kelią aiškiai nurodė pats Jėzus: „Laimink tuos, kurie tave keikia“ (Lk 6, 28); „Mylėkite savo priešus, melskitės už tuos, kurie jus persekioja. Taip jūs būsite savo dangiškojo Tėvo sūnūs“ (Mt 5, 44–45).Jei kas nors praeityje patyrė prakeiksmą/įžeidimus (ypač jei tuo metu nebuvo arti Dievo), būtų pravartu paprašyti kunigo egzorcisto palaiminimo ir maldos. bažnyčioje.
Tačiau prieš tai visada turi būti sakramentinis gyvenimas, asmeniška malda ir Jėzaus įsakymo melstis už priešus, kurie daro (ar bando padaryti) mums žalą, įgyvendinimas. Kitaip atrodytų, kad su kunigo palaiminimu elgiamės magiškai , kaip su „šamanu“, ir tai visai ne esmė.Žinoma, pati blogiausia idėja yra atsakyti į keiksmažodį keiksmažodžiu. Arba ieškoti „pagalbos“ pas bet kokius būrėjus, kerėtojus, ir kitus tokius „specialistus“ – net jei jie vartoja religinę kalbą ir turėdami omenyje tikėjimą.
Taip. Visada. Žinoma, jo svoris priklauso nuo mūsų ketinimų, nuo to, ar tikrai norėjome kam nors pakenkti, ar tiesiog „sprogome“ iš nervingumo. Tačiau prakeikimas visada yra blogis, nuodėmė, todėl jo reikia vengti ir stengtis jį ištaisyti.
Jei palinkėjome kam nors blogo, kad ir „iš pykčio“, verta atsiprašyti. Ir būtinai melskitės už šį žmogų,. Net vienas „Sveika, Marija“. Ištikimai atiduodami šį asmenį ir save Švenčiausiajai Mergeliai,Marijai kuri „ sulaužo gyvatės galvą “ ir kuri yra demonų siaubas. Būtinai turėtumėte prisipažinti dėl įžeidimų ir keiksmų.
Kreipkitės į kunigus egzorcistus www.egzorcistas.lt
