Surogatinė motinystė
Ne taip seniai teiginys: „Mama tik viena“ buvo priimtas kaip savaime suprantamas dalykas. O teisininkai net ir labai sudėtingose bylose vadovavosi Justiniano kodekse (VI a.) esančiu principu, teigdami, kad motinystės nereikia įrodinėti: „Mater semper certa est“ (Motina visada tikra). Pagaliau buvo žinoma, kas gimė. XXI amžiuje niekas nėra tikras ar akivaizdus tėvystei.
Tobulėjant medicinos technikoms, atsirado surogatinė motinystė. Gyvename laikais, kai moteris gali pagimdyti kitos moters vaiką. Ir, kaip prieš dvejus metus specialioje nuomonėje pareiškė Europos bendrijos Vyskupų komisijos (COMECE) sekretoriato bioetikos darbo grupė, tai „dinamiškai besivystanti praktika“.Surogatas – ar tai moralu?
Tačiau surogatinės motinystės fenomenas pirmiausia kelia moralinių abejonių. Aukščiau cituotoje Europos bendrijos Vyskupų komisijos (COMECE) sekretoriato bioetikos darbo grupės nuomonėje aiškiai teigiama, kad visos surogatinės motinystės formos yra pasikėsinimas į joje dalyvaujančių žmonių orumą .
O kaip su žmogaus orumu?
Surogatinė motinystė yra rimtas žmogaus orumo ir pagrindinių teisių pažeidimas. Katalikų bažnyčios katekizmas sako: Metodai, kuriais tėvystę atskiria, įsikišus kažkam, nesusijusiam su santuoka (spermos ar kiaušinėlių donorystė, surogatinė motinystė), yra labai nedori . Šios technikos (dirbtinis apvaisinimas ir heterologinis dirbtinis apvaisinimas) pažeidžia vaiko teisę gimti tėvui ir motinai, kuriuos jis pažįsta ir kuriuos sieja santuokos ryšys. Šie metodai prieštarauja išimtinei sutuoktinių teisei „tapti tėvu ir motina tik per save“ (CCC 2376).
Todėl jau minėtoje COMECE sekretoriato Bioetikos darbo grupės nuomonėje teigiama, kad jokiomis aplinkybėmis, net ir atsižvelgiant į dramatišką nevaisingų asmenų situaciją, negalima sutikti su tokia praktika.
