Per amžius.Amen.
Mes meldžiamės ne statulai ,ar paveikslui,bet Dievui.Pas stačiatikius tai pat yra statulų Vilniaus Šv.dvasios soboro altorius dekuoruotas .Garbiname tik Dievą,šventuosius gerbiame.
Biblija aiškiai sako: „Nesikreipkite į stabus. 19: 4) ir: „Būkite atsargūs... kad nepasielgtumėte nedorai ir nepasidarytumėte skulptūros
Žinoma, joks katalikas negarbina saulės ar gyvūnų, bet mūsų religijoje gausu mūsų garbinamų šventųjų atvaizdų ir figūrėlių. Turime kryžiaus ženklą, prieš kurį klūpo kiekvienas katalikas. Galima prieštarauti, kad katalikybė šiuo atžvilgiu jau seniai nukrypo nuo Dievo įsakytos tiesos. Ar tikrai taip? Pateiktos citatos tarsi leidžia manyti, kad krikščioniui, laikantis šių taisyklių, neleidžiama fotografuoti kitų žmonių, kurti paveikslėlių su arkliais, driežais ar jūros gyviais. Tačiau šio biblinio įsakymo kontekstas yra kitoks: kalbama apie šių atvaizdų garbinimą.
Pagalvokite, ar mūsų religija, mums liepia klauptis prieš statulas ar paveikslus –
Ikikrikščioniškų laikų simbolika
Nors žydai buvo Dievo baudžiami už atsimetimą ir stabmeldystę, be kita ko, jie taip pat „legaliai“ kūrė dangiškų būtybių atvaizdus. Saliamonas, statydamas Šventyklą, papuošė ją angelų atvaizdais. Dievas jo už tai nenubaudė, o netgi apdovanojo. „Šventovėje jis padarė du cherubus iš dešimties uolekčių aukščio alyvmedžio. Vienas cherubo sparnas buvo penkių uolekčių, o kitas cherubo sparnas taip pat buvo penkių uolekčių. Taigi nuo jo sparnų galo iki galo buvo dešimt uolekčių. Kitas cherubas buvo tokio pat dydžio, dešimties uolekčių, o abu cherubai buvo vienodos formos. Abu cherubai buvo dešimties uolekčių aukščio. Kai jis pastatė šiuos cherubus giliai šventyklos viduje, jie išskleidė savo sparnus taip, kad vieno sparnas liestų vieną sieną, o kito cherubo sparnas – kitą sieną. Jų sparnai, nukreipti į šventyklos centrą, lietė vienas kitą. Šiuos cherubus jis aptraukė auksu. Be to, ant visų šventyklos sienų jis kaip reljefus išraižė cherubų ir palmių atvaizdus, taip pat gėlių girliandas viduje ir išorėje. (1 Karalių 6:23-30) Jei pamąstytume, kodėl Saliamonas padarė tokias statulas, paaiškės, kad pats Dievas jam įsakė. Jis įsako padaryti auksinius angelus Sandoros skryniai šventykloje, sakydamas: „Padaryk du cherubus iš aukso. Ir tu padarysi juos abiejuose malonės sodo galuose“. (Iš 25:18). Tai, kad panašumų (atvaizdų) naudoti nedraudžia Dievas, lemia ir tai, kad Skaičių knygoje Dievas liepia Mozei padaryti bronzinę gyvatę (Skaičius 21,8).
Tačiau kai (po daugelio metų) izraelitai pakeitė savo garbinimą iš netiesioginio į tiesioginį (tai yra, užuot dėję viltį į Dievą per gyvatę, jie pradėjo tikėtis gyvate) - Ezekijas laikė tai stabmeldybe ir sunaikino gyvatę ( 2 Karalių 18:4).
Be išrinktosios tautos, pirmieji krikščionys (piešdami) žuvies ženklą.
Ar jau tada buvo apostazė? Gerai ne. Žuvis buvo Kristaus simbolis. Niekas jai nesimeldė – tai tik padėjo atpažinti inicijuotus asmenis, kad būtų sumažinta persekiojimo rizika.
Vaizdai draudžiami TIK tada, kai priskiriame jiems išskirtinai Dievui priklausančią galią arba kai juos garbiname kaip dievus.Įvaizdžių istorija krikščionybėje
Praėjus 200 metų po Kristaus mirties, krikščionys ir toliau buvo persekiojami ir žudomi, tačiau jie negailestingai laikėsi Biblijos nurodymų. Pirmieji mums žinomi vaizdai pasirodė
katakombose – pirmųjų krikščionių laidojimo vietoje. Katakombose esančios freskos datuojamos II ir III amžiais.Tuo metu jos buvo tik nežymiai nubraižytos šviesiame fone. Tik tada – po helenistinių įtakų – jie pradėjo pildytis spalvomis. Paveikslų temos paimtos iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Nepaisant savo paprastumo, freskos tapo kone privalomu požeminių romėnų kapinių elementu ir iki IX amžiaus jomis buvo dengtos jų sienos.Freskose buvo vaizduojamos scenos, skirtos paguosti krikščionių bendruomenę. Taigi jie vaizdavo Danielių kaip pavyzdį. Pagarbus elgesys su šventaisiais ir jų pripažinimas
tarpininkais tarp mūsų ir Jėzaus neprieštarauja Šventajame Rašte esantiems Dievo įsakymams. Vadinasi, tai negali būti laikoma stabmeldystės apraiška ir dieviškojo įstatymo pažeidimu.
