Reikia gilintis į santuokos sudarymo momentą ar jau tada nebuvo ardančiu kliūčių darančių ją negaliojančia.
Santuoka negalioja, jei santuokos sudarymo metu yra jos trūkumas arba sutikimo stoka. Šiai kategorijai priskiriamos situacijos, kai į santuoką jungiantis asmuo, pvz.
nėra pakankamai pagrįstas (diagnozuota psichikos liga, kan. 1095)
neturi žinių apie esmines santuokines teises ir pareigas (kan. 1095;
dėl psichologinių priežasčių negali prisiimti santuokinių pareigų (kan. 1095)
buvo tyčia suklaidintas ir dėl apgaulės įtrauktas į santuokos sakramentą (pvz., moteris melavo vyrui, kad laukiasi, kad jo vaikas privertė susituokti; kan. 1098)
imituotas sutikimas santuokai, ty išreikštas fiktyvus, nenuoširdus sutikimas. Taip atsitinka, kai viena iš šalių santuoką suvokia ne pagal Bažnyčios mokymą ir netgi leidžia ateityje civilinėms skyryboms, tačiau vis dėlto nusprendžia priimti sakramentą (1101 kanonas).
veikė kažkieno verčiamas arba stiprios baimės iš išorės įtaka (kan. 1103)
Šis nenoras priklauso simuliacijos pavadinimui, taigi ir antra pagal populiarumą priežastis, iškylanti prašymuose dėl bažnytinės santuokos pripažinimo negaliojančia Bažnyčios teisme. Modeliavimas gali būti įvairus ir gali būti susijęs su kelių tipų elgesiu ir situacijomis, tačiau vaikų neturėjimas yra vienas iš labiausiai paplitusių.Norint įrodyti nenorą turėti vaikų ir taip sulaužyti vieną iš pagrindinių bažnytinės santuokos sudarymo sąlygų, reikėtų atsižvelgti į tris aspektus – simuliacijos priežastį, santuokos priežastį ir pats sąžiningumo priesaikos faktas. Sąžiningumas priesaikoje yra visiškai nepatikimas ir nepriimtinas, jei nė viena šalis nenori turėti vaikų. Todėl reikėtų kelti kitą klausimą, kodėl šalis nusprendė tuoktis nepaisydama valios įgyvendinti vieną pagrindinių santuokinių santykių prielaidų. Jei šiuo atveju nėra paslėptų tikslų, tuomet reikia išanalizuoti, kas sukelia nenorą turėti vaikų (pvz., baimė).
