Aiškiai išplėtojus malonės doktriną Akviniečio raštuose, galima pastebėti, kad jį vis labiau įtakoja šv. Augustinas. Todėl traktato apie malonę formoje labai aiškiai išryškėja Dievo pagalbos būtinybė siekiant galutinio tikslo.Grįžimas pas Dievą vyksta per Kristaus išganomąjį darbą ir pašvenčiamą Šventosios Dvasios veikimą.
„Naujojo Testamento“, kuriame yra Šventosios Dvasios malonė, perspektyvos.
Perspektyvą Tomas nustato nuosekliai darydamas išvadas iš principo: gratia non tollit naturam sed perficit – „malonė gamtos nenaikina, o tobulina“.
Malonė per gydymą ir suteikianti jėgų daryti gerus darbus antgamtines dorybes, įgalina žmogų pasiekti tikslą, tai yra amžiną laimę. Amžinoji laimė yra matyti Dievo esmę ir dalytis paties Dievo laime, o tam veda Kristaus malonė.
Pašvenčiamoji malonė yra Dievo dovana, kuri apvalo mūsų sielą nuo sunkių nuodėmių, daro ją gražią ir šventą. Pašvenčiamoji malonė pakelia žmogų į Dievo vaiko orumą. Kas pasilieka Dievo malonėje, yra Dievo draugas, o kas pasilieka malonėje iki savo gyvenimo pabaigos, tikrai gaus amžinąjį išganymą. Šventasis Raštas lygina pašvenčiamąją malonę su , vandens šaltiniu, trykštančiu amžinajam gyvenimui, ir vadina tai sielos gyvenimu. Pašvenčiamoji malonė yra Dievo gyvenimas žmoguje. Kad geriau suprastų, kas yra šis gyvenimas, Viešpats Jėzus panaudojo tokį palyginimą: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5).
Pirmieji tėvai gavo iš Dievo pašvenčiamąją malonę kaip svarbiausią dovaną savo sieloms, tačiau ją prarado dėl gimtosios nuodėmės.
Pašvenčiamąją malonę gauname per krikšto sakramentą ir atgailos bei sutaikinimo sakramentą. Turėtume stengtis išsaugoti šį lobį visą savo gyvenimą. Kuo labiau, būdami Dievo vaikai, stengiamės būti Dievui vis malonesni, tuo labiau Dievas mus myli, didina mūsų pašvenčiamąją malonę, daro mūsų sielą vis tyresnę ir gražesnę.
Dėl gerų darbų, kuriuos darome pašvenčiamosios malonės būsenoje, nusipelnėme rojaus, todėl tokius darbus vadiname nusipelniais. Tačiau reikia atsiminti, kad griežtai teisine prasme žmogus neturi nuopelnų Dievui. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra neišmatuojama, nes viską gavome iš Jo, kaip savo Kūrėjo.
Žmogus praranda pašvenčiamąją malonę tik per sunkią nuodėmę. Kai jis netenka pašvenčiamosios malonės, jis gali ir turėtų ją atgauti, vertas atgailos sakramento priėmimo arba tobulos atgailos.
Iš visų Dievo dovanų Jo malonė yra didžiausia ir svarbiausia dovana. Reikia melstis Dievo malonės, ją gerbti, vengti progų nusidėti, o dar labiau vengti bet kokios nuodėmės, ypač sunkios. Turime stengtis dauginti ir stiprinti pašvenčiamąją malonę gerais darbais, malda ir dažnu bei vertu sakramentų priėmimu.
