Question

GJK!
Neseniai sužinojau, jog mama, susilaukusi mano brolio, kai jam suėjo 2 metukai, pastojo ir pasirinko abortą, sąmoningu apsisprendimu su tėčiu. Vėliau sekė ne vienas persileidimas ir tada gimiau aš.
Mano brolis ar sesuo  būtų 2 metais už mane jaunesnis, jei neabortuotas. Pati neseniai patyriau persileidimą. Labai išgyvenu tuos įvykius.
Esu tikinti ir praktikuojanti su savo vyru. Gyvename sakramentinį gyvenimą, sekdami Kristumi, stengdamiesi eiti tiesos keliu.
Mano tėvai netikintys, nepraktikuojantys ir smerkiantys mano pasirinkimą gyventi su Dievu. Šeimos santykis labai komplikuotas, daug nuodėmių ir susiskaldymo. Nesutariu su broliu. Esu smerkiama už tikėjimą.
Kaip turėčiau sveikai bendrauti su savo prigimtine šeima? Ar galiu atgailauti už mamos nuodėmes ir už tėčio? Kasdien meldžiuosi už juos ir už brolio atsivertimą.

Iš anksto dėkoju už atsakymą. Linkėdama Dievo malonių, pagarbiai Rūta Sofija.

Comments

Per amžius amen.
Knygoje „Atsivertimas“ (2002) randame italų rašytojo Vittorio Messori nueito kelio aprašymą. jis pasiekė katalikybę. Messori gimė 1941 m. Modenoje. Jis buvo pakrikštytas, tačiau jo šeima nepraktikavo tikėjimo ir negavo jokio religinio išsilavinimo. Jo netikinti šeima ir mokykla padarė jį antiklerikaliniu ir racionalistu. Lūžio taškas jam buvo 1964 m. vasara. Dievo malonė 23 metų Vittorio, protingą ir perspektyvų studentą ir telefono stočių darbuotoją naktinėje pamainoje, gyveno antiklerikaliniame Turine, studijavo pas pasauliečius profesorius, pasirinko. Evangeliją ir išgyveno – racionaliai nepaaiškinamą – atsivertimo patirtį. Jis susitiko su Jėzumi Kristumi ir gavo tikrumo dovaną, kad šis Žmogus tikrai yra Dievo Sūnus. Vėliau Evangelijai jis paskyrė visą savo gyvenimą. Jis tapo vienu populiariausių tarptautinės šlovės katalikų rašytojų. Jis yra  ėmęs interviu su Jonu Pauliumi II autorius „Peržengti vilties slenkstį“ ir su kard. Josephas Ratzingeris – „Ataskaita apie tikėjimo būklę“. Messori žinojo, kad gyvenimas „arba nugyvenamas, arba rašomas“.
Žvelgdami į Vittorio Messori pavyzdį matome, kad Dievas žmogui duoda laiko. Atsivertimas yra gyvenimo krypties pakeitimas, pagrįstas pasaulio modeliu, į modelį, kuris parodo Jėzaus gyvenimą. Kartais šis pokytis įvyksta iš karto po pažinimo su Jėzumi. Kartais atsivertimo procesas užtrunka metus ar daugiau, kol žmogus gyvenime įveikia pasipriešinimą Dievo valdžiai. Kliūtis gali būti savo nuodėmių ir silpnybių ignoravimas, savęs lyginimas su kitais arba tikėjimas, kad visi pokyčiai neįmanomi. Pagalba – tai su pasitikėjimu priimti Dievą į savo gyvenimą ir širdį bei pasikliauti Jo pagalba. Šiame kontekste Jėzaus žodžiai šv. Faustynai Kowalskai: „Skausmiausiai mane žeidžia nepasitikėjimo nuodėmės“ (Dienoraštis 1076).
Nelengva būti tėvais. Ir nėra lengva būti vaiku. Esame duoti vieni kitiems, kad palaikytume vienas kitą, ugdytume savo potencialą, suteiktume vieni kitiems meilę, palaikymą ir gėrį. Ne visada pavyksta, bet visada galima pradėti iš naujo. Ir net jei tai neturi prasmės – verta.
Tiesiog melskitės už savo tėvų, brolio atsivertimą,su viltimi laukite ,kad išaus jų atsivertimo rytas.
ŠV. JONO AUKSABURNIO MALDA

Dieve, išrišk, dovanok, atleisk man mano nuodėmes, laisva valia
ar nevalingai padarytas žodžiu, darbu ar mintimis, valingai ar
nevalingai, sąmoningai ir nesąmoningai, viską man atleisk, nes
geras ir žmones mylintis esi. Ir Skaisčiausios Tavo Motinos, Tavo
dvasinių tarnų ir Dangaus Galybių ir visų per visus amžius Tau
patikusių šventųjų maldų užtarimu leisk man be pasmerkimo
priimti švenčiausiąjį Tavo Kūną ir Garbingąjį Kraują, sielos ir
kūno išgydimui bei mano piktų minčių nuskaidrinimui. Nes Tavo
yra karalystė ir galybė, ir garbė, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia,
dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Mylintysis Viešpatie, / Tu meldeisi už Tave nukryžiavusius / ir
Savo tarnams / liepei melstis už savo priešus. / Nekenčiantiems
ir nuskriaudusiems mus atleisk, / nuo visokio blogio ir piktybių
nukreipk mus / į brolišką ir dorybingą gyvenimą. / Nusižeminę
Tavęs prašome, / kad galėtume darniai šlovinti Tave, Vienintelį
Žmonių Mylėtoją.





Pirmojo kankinio Stepono pavyzdžiui, / kuris meldė Tave už savo
žudikus, / mes, Viešpatie, parpuolame prieš Tave ir meldžiame: /
visiems mūsų nekenčiantiems ir mus skriaudžiantiems atleisk, /
kad nė vienas dėl mūsų nepražūtų, / bet visi Tavo malonę pažinę
išsigelbėtų, Gailestingasai.

Brolių Ortodoksų malda.

---

Miela Rūta, iš karto galiu pasakyti, jog tavo maldos už kitų nuodėmes, už atsivertimą yra visiškai beprasmės. Nei Dievas, nei dar kas nors žmogaus nei maldų, nei prašymų neišpildo.
Antra - vaikus niekaip neliečia jų tėvų padaryti pasirinkimai savo gyvenime, čia kalbu apie tavo minėtą mamos abortą.
Trečia - tu eini ne tiesos keliu, o religiniu keliu.
Ketvirta - su savo prigimtine šeima bendrauk šiltai, su meile, su supratimu, su gėriu, nes tai tavo patys artimiausi žmonės. Neafišuok ir nesiūlyk jiems savo religijos, savo religinių praktikų - jiems ir tavo broliui to nereikia.
Penkta - užtikrinu tave, jog ir tavo artimieji, kaip ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra tikrai su tuo, ką mes vadiname Dievu, tik ne kiekvienas apie tai žino ir apie tai suvokia.
Per savo gyvenimą mažiau daugybę žmonių to nesuvokiančių - netikintys nežino, jog su jais visada yra Dievas, o religingieji siekia, kad su jais būtų Dievas, nors JIS ir taip visada kartu su jais.
Miela Rūta, Dievui kiekvienas iš mūsų mes esame labai svarbūs. Nesvarbaus nėra nei vieno!
Ar žinai kodėl? Todėl, kad kiekvienas mes esame iš TO, ką mes vadiname Dievu.