Kunigystės sakramento identifikavimas.
Kunigystės (įšventinimo) sakramentas yra Viešpaties Kristaus įsteigtas Naujojo Įstatymo sakramentas. Šiame sakramente suteikiama dvasinė galia ir malonė tinkamam Eucharistijos šventimui ir kitoms bažnytinėms apeigoms.
Šioje vietoje reikia pažymėti, kad šis sakramentas įspaudžia sielai dvasinį, nesunaikinamą ženklą (charakterį), kuris sakramento gavėją padaro panašų į Kristų Kunigą ir suteikia galią pašventinti, aukoti ir dalyti Kūną ir Kraują. Viešpaties ir paruošti Mistinį Kristaus Kūną, t. y. tikinčiuosius, priimti Eucharistiją, ypač per sakramentų šventimą ir Dievo žodžio skelbimą. Dėl šio sakramentinio pobūdžio teisėtai priimti įšventinimai negali būti kartojami, o kas juos priėmė, negali vėl tapti pasauliečiu.
Kunigystės sakramento teikiama malonė yra antroji pašventinanti malonė, nes kunigystė yra „gyvųjų“ sakramentas ir ją turi priimti žmogus, kuris jau yra malonės būsenoje; o malonė, glūdinti šiame sakramente (sakramentinė), suteikia žmogui ypatingą jėgą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir ypatingą teisę prireikus į atitinkamą pagalbą.
Norint tinkamai priimti šį sakramentą, reikalingos trys sąlygos.
Tik gyvi žmonės gali priimti šį sakramentą pagal Dievo įstatymą. Asmuo, priimantis šį sakramentą, turi būti pakrikštytas ir galiausiai, suaugęs, įšventintasis turi turėti aiškų ketinimą priimti kunigystės sakramentą.