Evangelija (Lk 22, 14–23, 56)
Kartu su Jėzumi buvo vedami žudyti du piktadariai.
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukuolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo Jėzaus drabužius, mesdami burtą.
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“
Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam acto ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“
Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“
Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“
Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje sutemo, ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.
Kiekvienas žmogus gali ir privalo siekti dangaus,kiekvienam yra atviros durys patekti į dangų.Bet kas pateks sprendžia Dievas,paveskit Dievo gailestingumui .
Bažnytinė teisė sąko
Kan. 849 Krikštas, sakramentų vartai, būtinas išganymui, priimtas
realiai ar bent troškimu, kurio dėka žmonės yra
išvaduojami iš nuodėmių, atgimdomi, kaip Dievo vaikai
ir supanašėję su Kristumi neišdildomu charakteriu,
įjungiami į Bažnyčią, galiojančiai suteikiamas tik
nuplovimu natūraliu vandeniu su atitinkama žodine
formule.
