Question

Garbė Jėzui Kristui,
Jeigu norėdama žmogui parašyti kažką padrąsinančio aš tik dar stipriau užgaunu, tarsi druskos užpilčiau į žaizdą. O bandydama pataisyti situaciją, ją tik dar labiau pagilinu skausmą. Už tai savęs pradėjau labai nekęsti.
 Juk aš laikau save esančią artimam ryšyje su Dievu, maldose aš JAM atiduodu savo rankas, kojas, mintis ir visą save, kad veiktų per mane ir vestų mane ne ten kur aš noriu, o ten kur Dievas nori.
Panašių situacijų vis pasikartoja. Po tokių aštrių situacijų, karštoj maldoj net paklausiu Dievo, ar aš turiu likti toje aplinkoje ar tai ženklas pakeisti ją, kad neskaudinčiau daugiau nieko. JIS man parodo labai aiškų atsakymą likti, bet argi  gali būti Dievo planas kad kiti žmonės per mane kentėtų. Todėl dabar imu abejoti ar mane čia tikrai veda Dievas, ar čia mane jau vedžioja piktasis. Esu visiškam pasimetime.
Kurioj vietoj aš nusidedu jau nebežinau?
 Noriu išeiti iš tų pasikartojančių situacijų tik nežinau kaip. Juk noriu dalinti gėtrį ir džiaugsmą, o ne skausmą ir liūdesį.

Pagarbiai,

Comments

Klausimo esmė - yra tokių žmonių, kuriems kažkas nepasisekė, ir jūs stengiatės juos paguosti, bet gaunasi taip, kad niekas nenori būti mokinamas, ir įsižeidžia. Žodžiu - bendraujate su nedraugiškais asmenimis.
Tad jei jūs (o ne dievas) norite užsiimti humanitariška veikla visuomenės gėriui, užsiimkite. Bet turėkite omenyje, kad bus nelengva, nes "nuo šuniško gyvenimo šuo kandžiojasi". Daktarai dirbantys su viskuo nepatenkintais ligoniais irgi gauna priekaištų.

---

Gal prašykit bendravimo dovanos, gal trūksta kito žmogaus pajautimo, takto. Prašykit išminties.
Nežinau ar to galima išmokti, bet tikiu, kad tokių dovanų galite gauti.

---

Siūlyčiau susirasti kunigą vienuolį ir susitarti kad skirtų laiko dvasiniam pokalbiui.