Puikiausiuose savo gyvenimo metuose pasislėpti vienuolystėje? Kaip neprotinga...
Patikėk manimi - nieko "žavingo" ten tikrai nėra.
Prisisvajoja jauni žmonės, svaičiodami apie "savo egzistencija, visata, ivairias religijas", tampa vienuolyno gyventojais ir tik tada po kurio laiko pamato savo kvailą pasirinkimą.
Gerbiamasis, jaunystė ir gyvenimas tau ne tam duotas, kad bėgtumei "slėptis" į vienuolyną.
Atsipeikėk ir blaiviu bei kritišku protu pamąstyk.
Kam tamstai būti vienuoliu?
Jei nežinotumei, jog egzistuoja tokie dalykai, kaip vienuolynai, tau pačiam nė minties nebūtų būti vienuoliu.
Tik nesakyk, kad "pajautei pašaukimą" - niekas tavimi nepatikės.
Kai žmogus veržiasi į kunigus/vienuolius yra kelios pagrindinės problemos:
- žmogus neranda sau poros ir bijo visą gyvenimą likti vienas,
- žmogus vengia karinės tarnybos,
- žmogus yra homoseksualus ir taip bando "pasislėpti nuo visuomenės",
- žmogus yra religiškai egzaltuotas ir mano, jog tai "pašaukimas",
- žmogus yra tikintis labiau pačia religija (nei Dievu),
- žmogus ieško patogaus ir aprūpinto gyvenimo iki pat mirties,
- žmonės jaučiantys prasmę būti kunigu/vienuole, tačiau tokių žmonių yra ypač reta, tačiau ir jie turėtų vienuolyne paklusti religinėms dogmoms, todėl tokie žmonės retai renkasi vienuolyną.
Protingas, blaiviai, logiškai bei kritiškai mąstantis žmogus niekada nebus religingas ir nebus nei kunigu, nei vienuoliu.
Gerbiamasis, o ar žinai, jog po mirties jokios religijos nėra?
Kodėl?
Todėl, jog jos ten būti negali, nes Dievas nėra religija ir ne religija yra kelias link Dievo.
Tai... ką tu veiksi, būdamas vienuoliu?
