Bažnytinė teisė kanonai sąko.Kan. 1199 § 1. Priesaika, arba Dievo vardo šaukimasis paliudyti tiesą, gali būti duodama tik remiantis tiesa, išmintimi ir teisingumu. § 2. Kanonų reikalaujamos ar leidžiamos priesaikos neįmanoma galiojančiai duoti per įgaliotinį. Kan. 1200 § 1. Laisvai prisiekęs ką nors padaryti asmuo pagal religijos dorybę ypatingai įpareigojamas atlikti tai, kąpatvirtino priesaika. § 2. Didele klasta, prievarta ar baime išgauta priesaika yra niekina pagal pačią teisę. Kan. 1201 § 1. Pažadanti priesaika yra susijusi su pažadėto veiksmo prigimtimi ir sąlygomis. § 2. Jei priesaika yra susijusi su veiksmu, tiesiogiai nukreiptu padaryti nuostolį kitiems arba numatomas nuostolis bendram gėriui arba amžinajam išganymui, tokiam veiksmui priesaika nesuteikia jokio patvirtinimo. Kan. 1202 Pažadančios priesaikos užtraukta pareiga išnyksta: 1° jei nuo jos atleidžia asmuo, kurio naudai buvo duota priesaika; 2° jei esminiai pasikeičia priesaikos medžiaga arba, pasikeitus aplinkybėms, tampa bloga, visiškai bereikšmė ar trukdo didesniam gėriui; 3° jei išnyksta galutinė priežastis arba sąlyga, su kuria buvo duota priesaika; 4° dispensavus ar pakeitus pagal kan. 1203 normą. Kan. 1203 Visi, galintys sustabdyti, dispensuoti, pakeisti įžadą, tąpačią galią tomis pat sąlygomis turi pažadančios priesaikos atžvilgiu, tačiau jei dispensa nuo priesaikos sudarytų nuostolį tretiesiems asmenims, kurie nesutinka atleisti nuo pareigos, nuo tokios priesaikos gali dispensuoti tik Apaštalų Sostas. Kan. 1204 Priesaika aiškinama griežtąja prasme pagal teisę ir prisiekiančiojo intenciją arba, jei prisiekiantis veiktų su klasta, pagal intenciją asmens, kuriam duodama priesaika.
