Po Vatikano II susirinkimo pasikeitė bažnyčios požiūris į kremavimą.Prieš II Vatikano susirinkimą,tokių net nelaidodavo bažnytinėm apeigom, nes tą draudė teisė.Dabar teisė leidžia laidoti,tik joje nurodoma viena kliūtis jei žmogus kremuojasi tam jog netiki kūno prisikėlimu.Tokių bažnytiškai nelaidojama.Šv .Rašte rąšoma,kaip vienas žmogus paslapčia laidojo į žemę ir toks laidojimo būdas patiko Dievui. Asmeniškai man kremavimas yra neprimtinas,bet čia tik mano nuomonė.
TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA
Instrukcija
AD RESURGENDUM CUM CHRISTO
dėl mirusiųjų laidojimo ir pelenų laikymo kremacijos atveju
2016 m. rugpjūčio 15 d.
TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA
Instrukcija
AD RESURGENDUM CUM CHRISTO
dėl mirusiųjų laidojimo ir pelenų laikymo kremacijos atveju
2016 m. rugpjūčio 15 d.
1. Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi: turime būti „pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). 1963 m. liepos 5-osios instrukcija Piam et constantem tuometinis Šventasis Oficiumas įpareigojo „imtis visų būtinų priemonių mirusių tikinčiųjų garbingo palaidojimo praktikai išsaugoti“, sykiu vis dėlto pridurdamas, jog kremacija „kaip tokia neprieštarauja krikščionių religijai“ ir sakramentų bei laidojimų apeigų nebereikėtų atsakyti tiems, kurie prašė būti kremuoti, jei taip apsispręsta „ne iš noro atmesti krikščioniškąsias dogmas, iš slaptosios draugijos priešiškumo ar iš neapykantos katalikų religijai ir Bažnyčiai“ [1]. Vėliau toks bažnytinės drausmės pokytis buvo įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (1983 m.) ir Rytų Bažnyčių kanonų kodeksą (1990 m.).
Nuo tada kremavimo praktika daugelyje šalių smarkiai išaugo, tačiau sykiu paplito ir naujos idėjos, priešingos Bažnyčios tikėjimui. Pasitarusi su Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacija, Popiežiškąja įstatymų tekstų aiškinimo taryba ir daugeliu Vyskupų konferencijų bei Rytų Bažnyčių vyskupų sinodų, Tikėjimo mokymo kongregacija manė būsiant naudinga paskelbti naują instrukciją, kurioje būtų pabrėžti dogminiai bei pastoraciniai argumentai pirmenybę teikti tikinčiųjų palaikų palaidojimui ir pateikti nuostatai, susiję su pelenų laikymu kremacijos atveju.
2. Jėzaus prisikėlimas yra aukščiausia krikščioniškojo tikėjimo tiesa, nuo pat krikščionybės pradžios skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5).
Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus išlaisvino mus iš nuodėmės ir atvėrė mums prieigą prie naujo gyvenimo, „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Be to, prisikėlęs Kristus yra mūsų būsimo prisikėlimo pradas ir versmė: „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusiųjų kaip užmigusiųjų pirmgimis. <...> Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22).
Tiesa, Kristus mus prikels paskutinę dieną, tačiau tiesa ir tai, kad tam tikru būdu jau esame prikelti su Kristumi. Per Krikštą esame panardinami į Kristaus mirtį bei prisikėlimą ir sakramentiškai padaromi panašūs į jį: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12). Suvienyti su Kristumi per Krikštą, mes tikrai jau esame prisikėlusio Kristaus gyvenimo dalininkai (plg. Ef 2, 6).
Dėl Kristaus krikščionio mirčiai būdinga teigiama prasmė. Krikščioniškasis požiūris į mirtį puikiai išreiškiamas Bažnyčios liturgijoje: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė“ [2]. Mirštant siela atsiskiria nuo kūno, bet prisikeliant Dievas suteiks mūsų kūnui, perkeistam naujo susijungimo su mūsų siela, netrūnų gyvenimą. Bažnyčia pašaukta skelbti savo tikėjimą prisikėlimu ir šiandien: „Krikščionys įsitikinę mirusiųjų prisikėlimu; šituo tikėjimu gyvename“ [3].
3. Laikydamasi Bažnyčios seniausiosios tradicijos, Bažnyčia primygtinai rekomenduoja palaidoti mirusiųjų kūnus kapinėse ar kitose šventose vietose [4].
Atmenant Viešpaties mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą – slėpinį, apšviečiantį krikščioniškąją mirties prasmę [5], palaidojimas yra tinkamiausias būdas, kaip išreikšti tikėjimą ir viltį, jog kūnas prisikels [6].
Bažnyčia, kaip Motina lydėjusi krikščionį jo žemiškosios kelionės metu, atnašauja Tėvui Kristuje savo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas [7].
Laidodama tikinčiųjų kūnus, Bažnyčia patvirtina savo tikėjimą kūno prisikėlimu [8]ir siekia parodyti žmogaus kūno kaip žmogaus asmens, kurio kūnas sudaro jo tapatybės dalį, neatskiriamo dėmens kilnumą [9]. Todėl ji negali toleruoti nuostatų ar leisti apeigų, susijusių su klaidingomis pažiūromis į mirtį, kaip antai mirties laikymu galutiniu asmens sunaikinimu arba susiliejimo su Motina Gamta ar visata akimirka, arba atgimimo ciklo etapu, arba galutiniu išsilaisvinimu iš kūno „kalėjimo“.
Be to, laidojimas kapinėse ar kitoje šventoje vietoje gerai atitinka pamaldumą bei pagarbą mirusių tikinčiųjų kūnams, kurie per Krikštą tapo Šventosios Dvasios šventovėmis ir kuriuose „kaip įrankiuose bei induose Dvasia atliko tiek daug gerų darbų“ [10].
Teisusis Tobijas buvo giriamas už nuopelnus, įgytus Dievo akivaizdoje laidojant mirusiuosius [11], o Bažnyčia mirusiųjų laidojimą laiko vienu iš gailestingumo darbų kūnui [12].
Galiausiai mirusių tikinčiųjų laidojimas kapinėse ar kitose šventose vietose akina šeimos narius ir visą krikščionių bendruomenę melstis už mirusiuosius bei juos atminti ir sykiu skatina gerbti kankinius bei šventuosius.
Mirusiųjų laidojimo kapinėse, bažnyčiose ar jų kaimynystėje praktika krikščionių tradicija puoselėjo santykį tarp gyvųjų ir mirusiųjų bei priešinosi bet kuriai tendencijai sumenkinti ar į grynai privačią plotmę perkelti mirties įvykį bei to reikšmę krikščionims.
4. Kai dėl higieninių, ekonominių ar socialinių sumetimų pasirenkama kremuoti, tokiu apsisprendimu niekada nevalia pažeisti aiškiai pareikštų ar protingai numanomų mirusio tikinčiojo pageidavimų. Bažnyčia dogminiu pagrindu neprieštarauja šiai praktikai, nes mirusiojo kūno kremavimas neatsiliepia jo ar jos kūnui nei yra kliūtis visagaliam Dievui prikelti mirusį kūną naujam gyvenimui. Tad kremavimu, kaip tokiu, objektyviai nepaneigiamas krikščioniškasis mokymas nei apie sielos nemirtingumą, nei apie kūno prisikėlimą [13].
Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia mirusiųjų kūnų laidojimo praktikai, nes taip parodoma didesnė pagarba mirusiajam. Vis dėlto kremuoti nedraudžiama, nebent kremavimas būtų pasirinktas dėl krikščioniškajam mokymui prieštaraujančių priežasčių [14].
Nesant krikščioniškajam mokymui prieštaraujančių motyvų, Bažnyčia po laidotuvių liturgijos palydi apsisprendimą kremuoti svarbiais liturginiais ir pastoraciniais nuostatais, pabrėždama būtinybę itin stengtis vengti bet kokio papiktinimo ar bet kurios religinio abejingumo apraiškos.
5. Kai, vadovaujantis teisėtais motyvais, pasirenkama kūną kremuoti, tikinčiojo pelenai padedami atilsiui šventoje vietoje, tai yra kapinėse arba tam tikrais atvejais bažnyčioje, arba teritorijoje, paskirtoje šiam tikslui ir pašventintoje kompetentingos bažnytinės valdžios.
Visa instrukcija Nuoroda >Instrukcija AD RESURGENDUM CUM CHRISTO dėl mirusiųjų ...
eis.katalikai.lt › kongregacijos › tikejimo-mok › 2016-...
2016-08-15 - Nuo tada kremavimo praktika daugelyje šalių smarkiai išaugo, tačiau sykiu paplito ir naujos idėjos, priešingos Bažnyčios tikėjimui. Pasitarusi ...
