Garbė Jėzui Kristui.
Esu nuoširdžiai tikintis ir kiek sugebu, stengiuosi gyventi pagal Dievo įsakymus.Išpažinties einu kas mėnesį, bet, jei pasitaiko padaryti sunkią nuodėmę, ir dažniau. Suabejojau, ar tinkamai suprantu ir išpažįstu vieną dalyką. Reikalas tas, kad dažnai imu masturbuotis spontaniškai,nejučia (skaitydamas visiškai padorią knygą,tvarkydamasis buityje, ilsėdamasis namie po darbo ir pan.), ir ne dėl malonumo, o iš kažkokio įpročio, mechaniškai, nors tuo metu nebūna kokių nors gašlių minčių, vaizdinių ar kitų gašlių veiksmų. Nesiekiu pasitenkinti.Priešingai, kartais mintyse tuo metu kaip niekur nieko planuoju rytdienos darbus ar svarstau kokį buitinį reikalą (suprantu, kad galbūt tai atrodo keista, bet man dažnai taip būna). Taip pat šio užsiėmimo metu save gėdinu ir sakau sau, kad tai beprasmiška ir nedora, tai yra, mintimis nepasineriu į šią nuodėmę ir jai nepritariu (jeigu aš teisingai suprantu, kad pritarti - tai sąmoningai norėti tos nuodėmės ir ja mėgautis, siekti pasitenkinimo, sukurti jai specialiai sąlygas ar ieškoti jai stimulų, o aš viso to nedarau, tiesiog pasiduodu impulsui save paliesti, nesukontroliuoju savo fizinės reakcijos). Ši veikla niekad netrunka ilgai, nes greitai nugaliu save, įrodau sau, kad tai bevertis laiko švaistymas, kuris mane tik supurvina. Kitaip sakant, tuo pačiu metu kūnas instinktyviai veikia ir reaguoja vienaip, o mintys - kitaip. Anksčiau esu turėjęs nenaudingų įpročių (spontaniškas nagų graužimas, delnų trynimas susinervinus), tad kartais pagalvoju, jog tokį savęs lietimą gal turėčiau irgi laikyti panašiu negeru įpročiu, kuris pasireiškia nejučia, nors sąmoningai jo neiššaukiu? Per vieną išpažintį išdrįsau paklausti, kas ne taip, kad aš dažnai kartoju šitą nuodėmę ir kaip nuo jos gelbėtis, ir sulaukiau atsakymo ,kad turiu džiaugtis, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį su natūraliais troškimais, ir kad turiu gyvus jausmus, prigimtį. Suprantu, kad tokie troškimai - natūralu. Bet aš neturiu galimybių nenuodėmingai gyventi lytinio gyvenimo (nesukūriau šeimos). Tada pagalvojau, gal šita spontaniška masturbacija yra tarsi nesąmoningas mano kūno siekimas gauti to, ką pagal prigimtį turėčiau jam duoti ( partnerę ir intymumą santuokoje), bet neduodu? Kartais imu save liesti praėjus vos porai dienų po tikrai nuoširdžios išpažinties... Kaip tokiu atveju sutramdyti savo prigimtį? Prašau, paaiškinkite, man labai dėl to neramu. Noriu kiekvieną sekmadienį per Mišias priimti šv. Komuniją švaria sąžine, bet neturiu su kuo apie tai pasitarti ir bijau suklysti: pernelyg smarkiai skrupulingai save teisti arba priešingai, žiūrėti į šitokius ,,paglostymus'' per daug atlaidžiai...Ar masturbacija tokioje situacijoje yra sunki nuodėmė? Jei taip ir jei tą turiu išpažinti kai tik padarau, kokiais žodžiais turėčiau nusakyti savo vidinę kovą? Abejoju, ar masturbuojuosi visai laisva valia, nes mane labai veikia įprotis (o gal turėčiau sakyti, kad priklausomybė?). Širdyje jaučiu, kad tiesiog išpažinti, kad masturbavausi, būtų netikslu: juk aš to neplanavau ir iš esmės nenorėjau, bet fizine prasme vis tiek tuo užsiėmiau, nors niekas iš išorės nestovėjo šalia manęs ir prievarta nevertė to daryti.
