Question

Sveiki,

Labai norėčiau paprašyti, kad bent jau išklausytumėte. Nežinau, kaip sau padėti. Visą gyvenima neišeina prisileisti žmonių taip, kad pajėgčiau mylėti juos širdimi, o ne protu. Bijau juos įsileisti į savo gyvenimą, nes ta akimirką, kai pripažįstu sau, kad juos myliu, kad tas žmogus man rūpi ir yra svarbus, viskas sugriūna... Atrodo, kad staiga viskas persikeičia ir iš gražaus bendravimo, rūpesčio, atsiranda vengimas ir žmogaus dingimas iš mano gyvenimo. Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad jau atradau tą žmogų, su kuriuo noriu būti, kurį prisileidžiu jausmiškai, jis tiesiog staiga pasikeičia ir palieka mane, nieko nepaaiškinęs. Pradėjau galvoti, kad gal esu prakeikta ir man neleidžiama sukūrti gražių santykių paremtų jausmais, meile, nors stengiuosi tuo ir netikėti, nes visiems yra skirta mylėti ir būti mylimam, bet jau nežinau, ką daryti, kur kreiptis. Pavargau vis likti viena... Taip, turėčiau prisipažinti, kad nesu visiška krikščionė, bet tikiu į Dievą, į jo stebuklus ir palaimą, žinau, kad jis myli visus, bet kartais atrodo, kad viskas susiklosto taip, lyg gyvenimas tiesiog nori pasijuokti iš manęs ir vėl įskaudinti... Nors viduje ir yra jausmas, kad viskas bus gerai... Nežinau, ką man daryti

Comments

Miela, Gintare, patikėk manimi, tavęs tikrai niekas neprakeikė. O kodėl turėtų. Ir žinok, jog blogai yra būtent tam, kuris prakeikinėja, o ne tas, kuris yra "auka". Tas, kuris prakeikia kitus, linki piktų dalykų, todėl jis tolsta nuo Dievo, nes Dievas yra meilė.

Tau būtinai reikia pasikalbėti su geru psichologu; susigaudyti savyje.
Religija, bažnyčia, maldos "čia nė prieko" ir visiškai nesvarbu ar tu esi krikščionė, ar musulmonė, ar budistė. O Dievas, jei ir daro stebuklus, tai žmogus nėra įgalus juos pasbebėti, nes Dievas "nemąsto" tokiomis kategorijomis kaip žmonės.

Ir dar.
Žmogus ne šiaip sau ateina gyventi į šį rūstų pasaulį. Ateina tam, kad išmoktų svarbiausio dalyko - meilės; kad išmoktų mylėti kitus, nepriklausomai nuo to, kaip tie kiti elgiasi su tavimi.
O tai tikrai nėra lengva.

Answer 1

Žmogus meilę patiria ne iš to, ką mes jaučiame, o iš to, ką jis iš mūsų jaučia, tai yra iš to, ką mes padarome. Todėl meilė yra teikiama net tada, kai tai yra priešinga mūsų jausmams, kai meilės darbus atlikdami nejaučiame malonumo. Svarbu, kad gėrį pajustų tas, į kurį nukreipta mūsų meilė. Taip kad nereikėtų per daug sureikšminti to ką jaučiame, o rūpintis tuo, ką darome, nors geri jausmai daugina mūsų jėgas.