sorry, kad kišuosi...
man rodos, kad čia reikėtų truuuputį kitu kampu paklaust. mes esam įpratę, kad grožis yra valiuta kuria perkame meilę - maždaug, jei tu gražus/patrauklus/be-trūkumų tai gausi dėmesio, turėsi draugų, netgi būsi mylimas.
bet tai tėra iliuzija.
nes iš tiesų tai viskas yra šimtu procentų atvirkščiai - ne grožis gimdo meilę, o meilė - grožį.
pasišnekėkite su žmonėmis dirbančiais su neįgaliaisiais - ar bent vienas jiems negražus? visiškai priešingai. tie neįgaliukai yra tikri gražuoliai.
bet taip yra ne todėl, kad jie "atitinka" kažkokias kažkieno padiktuotas normas kaip turi atrodyti "gražus žmogus". jie gražūs todėl, kad yra mylimi.
lygiai tas pat ir mūsų santykyje su savimi pačiais: kol savęs nemyliu - niekad nebūsiu gražus.
ir jei matome aplink save negražius žmones, tai reiškia, kad matome ne negražius, o nemylimus žmones. nemylim mes jų nors tu ką :)
štai čia turėtumėm klausti - ar bent vienas iš mūsų Dievo akivaizdoje esame negražus? ar Jis tikrai galėjo imti ir "suklysti" kažką kurdamas? juk, kai šiek tiek pasigilini, tai pasirodo, kad tos Jo "klaidos" iš tiesų yra giliausios išminties stebuklai...
ir jei mes Jo žvilgsnyje tikrai esame gražuoliai, tai tada kieno nuomonė svarbesnė? Jo, ar mūsų? kaip mes galime vadinti negražiu tą, kuris yra gražus pačiam Kūrėjui?...
:)
paslaptis čia meilėje. Kūrėjas pasiutusiai stipriai mus myli. todėl Jam nėra negražių dalykų. to galima mokytis. Jis, bent jau kiek esu patyręs, visada noriai duoda tos savo viską perkeičiančios meilės - bile tik kas jos paprašo :)