Miela, Virginija, šiaip tai labai įdomu ką čia papasakojai, bet ar tai negali būti, kad tai jam tiesiog pasirodė? Šiaip jau dažniausiai reikia gyvenime labiau bijoti gyvų žmonių, o ne mirusių. Gyvieji pridaro nelyginamai daugiau ir baisesnių bėdų.
Na, jei tai iš tikrųjų tikrai taip buvo, tai reikia pripažinti, jog kalbėjusi žmogaus siela yra labai mandagi :) Juk pasisveikino. Kas tame blogo? Gal būt ji ieško kontakto?
Nors esu kiek skeptiškas panašiems atvejams(daug jų yra netikrų), tačiau turiu pripažinti, jog gãli vykti tokie dalykai - sąveika su kitu pasauliu, interakcija. Be abejo, beveik visi išsigąsta tokių dalykų.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti baisu ir baugu, tačiau tai priklauso nuo žmogaus psichologinio stovio.
Virginija, tikrai nenoriu tamstos gąsdinti, tačiau negalima neigti, jog, pav. dabar, kambaryje, kur esi nėra jokios žmogaus sielos; ir nesvarbu, jog ji tau nieko ir nesako, kaip toji, kuri pasisveikino su žentu. Mes daug ko nematome ir pamatyti negalime to kas iš tikrųjų egzistuoja, nes mūsų galimybės yra labai labai ribotos. O tokių reiškinių bijoti nereikia.
Kodėl taip įvyksta?
Pav. gyvenęs žmogus kartais labai prisiriša prie vietos, prie turto, kur gyveno; visa tai jam labai svarbu ir jis tai labai brangina; labai prisiriša prie to ką turėjo. Žmogų formuojančios aistros jo gyvenime, padaro jam didžiulę įtaką, kuri išlieka ir po mirties, todėl gyvenime žmogui visaip reikia vengti pataikauti savo aistroms, pav. aistrai, pinigams, turtui, valdžiai..., visiems žemiškiems dalykams. Toks prisirišimas tampa lyg "akmuo po kaklu".
Jei man taip nutiktų, nepulčiau panikuoti; nors būtų ir nejauku, tačiau pabandyčiau bendrauti su tuo "apsigyvenusiu nepažįstamuoju".
Pasikvieskite mane :)
