Gerbiamasis, o kodėl tu netiki Dievu? Dėl kokių priežasčių? Tau reikia įrodymo?
Tu pats esi geriausias to įrodymas - be Dievo tu neegzistuotum.
Patikėk manimi - Dievas tikrai tikrai yra :) Ir visiškai Dievui nesvarbu ar tu juo tiki ar ne.
Dievui svarbu, jog būtum doras, geras, sąžiningas žmogus, mylintis kitus kaip save visur ir visada - tai yra patys svarbiausi dalykai tavo gyvenime.
Bet Dievas nėra religija; Dievas žmonėms nedavė jokios religijos!
Būk ramus, į jokį pragarą, ar į "skaistyklą" tu nekeliausi :)
Žmogaus siela/samonė (tai, kaip tu pats suvoki save) yra nemirtinga; ji atsiskiria nuo žmogaus kūno jam nustojus gyvuoti - kad taip yra iš tikrųjų, virtina patys mokslininkai gydytojai-reanimatologai, vienas jų Sam Parnia.
Mirtis žmogui nėra nei geras, nei blogas dalykas. Mirties nereikia bijoti, tačiau savo gyvybę reikia saugoti.
Kodėl žmogus bijo mirties ?
- Todėl, kad žmonės neturi jokios patirties apie tai.
Kai valgome medų, žinome, jog jis labai saldus. Mes juk nekišime rankas į ugnį, nes jau žinome, jog nudegsime ir labai skaudės. Mes baiminamės aukščio, nes žinome, kad galime nukristi.
Tačiau mes neturime jokios patirties apie mirtį.
Iš tikrųjų, žmonės mirties bijo kaip įvyksiančio proceso.
Mirtis - tarsi "peržengimas" per slenkstį į kitą pusę.
Tačiau bijoti tikrai nėra ko, pats pamatysi. Iš tikrųjų žmonės mirties bijo kaip proceso.
Žmogaus siela/sąmonė, arba kaip žmogus pats save suvokia "aš", po fizinės mirties nuo kūno atsiskiria iš karto.
Žmogus mato aplinką, kurioje jis mirė, mato aplinkinius žmones, juos girdi, tačiau joks kontaktas su fiziniu pasauliu jau yra neįmanomas. Žmogaus siela nejaučia jokios baimės, jokio pavojaus ; jaučia laisvę, meilę, bei "palenvėjimą".
Po mirties žmogaus asmenybė išlieka, kokia ir buvo šiame, žmogiškame gyvenime. Išlieka mintys. Ten nesutiksi jokios religijos, ten yra vienas Dievas visam pasauliui ir Visatai; vienas Dievas visiems.
Mirus žmogaus kūnui, jo dvasia akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime, čia, Žemėje. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistų savo mąstymą, elgesį bei gyvenimą kardinaliai, iš esmės.
Po mirties žmogus pamato kokius pojūčius ir kokias pasekmes sukėlė jo veiksmai kitiems - ir gerus, ir blogus, ir džiaugsmą, ir skausmą. Ir visas tas pasekmes, teigiamas ir neigiamas, žmogaus siela išgyvena savyje, tik daug daug kartų stipriau, nei buvusiame fiziniame gyvenime; akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime čia, Žemėje - kiek buvo geras ir kiek blogas.
Po mirties, "ten" esantys visi mato koks tu esi iš tikrųjų, viskas tampa visiškai atvira ir aišku, ir nieko pakeisti jau neįmanoma, nors ir kaip norėtum. Ar per egzaminą daug ką gali pakeisti, jei prastai mokeisi?
Kur vėliau keliauja žmogaus siela - nežinau.
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus dvasią į beviltiškumą ir paliekantys žmogų begalinėje savigraužoje dėl nerūpestingo savo gyvenimo.
Gyvenk teisingai: niekada neik prieš save; neik prieš savo sąžinę !
