Klausimas, kuris iškyka kiekvienam, anksčiau ar vėliau... :)
Pačios mirties bijoti visiškai nereikia; ji nei baisi, nei juoda, nei bauginanti. Tikrai ne.
Žmogaus siela yra nemirtinga, todėl po fizinės mirties, nustoja gyvuoti tik žmogaus kūnas, kuris tiesiog tampa nereikalingu. Žmogaus siela toliau patenka ten, kur fizinis kūnas patekti negali. Mirtis yra tarsi "peržengimas" per slenkstį į "kitą pusę", į kitą pasaulį, į kitą išmatavimą. Mirtis žmogui nėra nei geras, nei blogas dalykas. Mirtis yra tiesiog "būsesnos pasikeitimas"; mirdamas žmogus tiesiog nusimeta "nereikalingus marškinius".
Tačiau kodėl žmogus bijo mirties ?
- Todėl, kad žmonės neturi jokios patirties apie tai ir tokios baimės šaltinis yra nežinomybės baimė.
Kai valgome medų, žinome, jog jis labai saldus. Mes juk nekišime rankas į ugnį, nes jau žinome, jog nudegsime ir labai skaudės. Mes baiminamės aukščio, nes žinome, kad galime nukristi. Tačiau mes neturime jokios patirties apie mirtį. Apskritai - žmonės mirties bijo kaip įvyksiančio nežinomo, nepatirto proceso.
Mirus žmogaus kūnui, jo dvasia akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime, čia, Žemėje. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistų savo mąstymą, elgesį bei gyvenimą kardinaliai, iš esmės. Po mirties žmogus pamato kokius pojūčius ir kokias pasekmes sukėlė jo veiksmai kitiems - ir gerus, ir blogus, ir džiaugsmą, ir skausmą. Ir visas tas pasekmes žmogaus siela išgyvena savyje, tik daug daug kartų stipriau, nei buvusiame fiziniame gyvenime; akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime čia, Žemėje - buvo geras ar blogas.
Po mirties, "ten" esantys visi mato koks tu esi iš tikrųjų, viskas tampa visiškai atvira ir aišku, ir nieko pakeisti jau neįmanoma, nors ir kaip norėtum. Ar per egzaminą daug ką gali pakeisti, jei prastai mokeisi?
Po mirties nėra religijos! JOKIOS RELIGIJOS! Jos ten nesurasite.
Po mirties sutiksite nuostabiausią jausmą - tobulą, begalinę, neišmatuojamą meilę, kurios čia, Žemėje, nė panašios nėra.
"Dangus" ir "pragaras" - gan primityvios ir ribotos sąvokos, neduodančios žmogaus protui suprasti to, kas ir kaip iš tiesų yra. Koks ten yra "mechanizmas/ veikimas" ir koks yra "procesas" - niekas to nežino. Tačiau, esu įsitikinęs, jog yra tolesnis tobulėjimas.
Tas pat ir žodžis - "dievas" - sugalvotas žmogaus ir tas žodis iš tikrųjų negali/nesugeba perteikti, arba apibūdinti to dalyko, ką mes vadiname Dievu. Žodis "dievas" yra per daug paprastas ir per daug banalus apibūdinimui. Dievo įvardinti neįmanoma; neįmanoma jam duoti kokį nors vardą, ar pavadinimą.
O kaip teisingai gyventi?
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus sielą į beviltiškumo gelmę ir paliekantys begalinėje savigraužoje dėl buvusio nerūpestingo jo gyvenimo - gal tai ir galima būtų vadinti "pragaru"(?)
Teisingai gyventi labai paprasta:
- Niekada neik prieš save - neik prieš savo sąžinę! Ir neprisirišk prie materialių, žemiškų niekučių, nes jie beverčiai.
