Garbė Jėzui Kristui!
Šioje temoje apie bažnytinės santuokos anuliavimą ne kartą skaičiau, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jei buvo sudaryta su nuo alkoholio priklausomu asmeniu. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau? Ar santuoka anuliuojama tk jei alkoholizmas buvo nuslėptas? Ar visgi pats alkoholizmo faktas traktuojamas kaip ardanti kliūtis, jei santuoka buvo sudaryta žinant apie priklausomybę.
Mano atveju, gyvenome kartu apie 7 m. (dukrai buvo 5m.), kai susituokėme civilinės metrikacijos skyriuje, o po metų - Bažnyčioje. Visą laiką nuo pat draugystės pradžios vyras gėrė. Artimieji sakė, kad jis manęs nemyli, nesirūpino šeima, dukra, mane mušė, nebuvo abipusės pagarbos. Gyvenau nuolatinėje baimėje, nerime. Tačiau pati jį laikiau prastesniu už save, jį žeminau. Bet ir jaučiausi už jį atsakinga. Iki civilinės santuokos jis mane buvo ne kartą išdavęs su savo buvusiąja, kurią, kaip manau, anksčiau mylėjo, o gal ir visą laiką, tik aš nenorėjau to pripažinti. Po civilinės santuokos praėjus pusmečiui, vėl ėmė mane išdavinėti. Iki Bažnytinės santuokos buvo išėjęs iš namų keliems mėnesiams, grįžo nieko neturėdamas, praradęs darbą. Pasakiau - viską atleisiu, jei tuoksimės Bažnyčioje, nustosi gerti. Arba siūliau skirtis, sakiau, kad nebegaliu ištverti jo gėrimo. Tačiau giliai širdyje neturėjau valios jo palikti. Tikėjausi, kad Dievas padės ir jis nustos gerti. Jis yra nekrikštytas, todėl pasakė, kad jam Bažnytinė santuoka nerūpi, jis netiki, tačiau sutinka tuoktis, jei aš taip noriu. Net keletą kartų vėliau kartojo, kad jam ši santuoka nerūpi. Matyt, norėjo pasiteisinti, visgi žinojo, kad nepasikeis. Sumokėjau dalį jo greitųjų kreditų (jau buvo keletą mėnesiu nemokėjęs, bijojau antstolių).
Kodėl tuokiausi Bažnyčioje? Nes jau trejus metus lankiausi pas egzorcistą, apsėdimo nematė, tačiau patirdavau įvairius kankinimus. Ypač sunku būdavo lytinių santykių metu ir po jų, reikėdavo bent savaitės atsigauti nuo tų baisybių. Kunigas, pas kurį lankiausi, paraginio tuoktis. Žinojau, kad jei susituoksime ir gyvensime pagal NŠP - tai nebebus nuodėmė. Kunigui nieko nesakiau, kad vyras geria. Tiesa, civilinėje metrikacijoje irgi tuokiausi , kai kunigas užsiminė, kad gal reikėtų tuoktis, jei vėliau norėsiu santuokos Bažnyčioje.Vyras prie santuokos organizavimo niekuo neprisidėjo, visas rūpestis teko man, jo mamai. Dabar atrodo, kad jam tai nerūpėjo. Apie santuoką Bažnyčioje galvojau bent kelis mėnesius, vis svarsčiau, ar myliu savo vyrą. Tuo metu atrodė, kad taip. Galvojau, kad net jei jis ir paliks mane, išduos, išeis pas kitą, tai juk svarbu, kad jis būtų laimingas, o aš sugebėsiu gyventi viena. Netgi svarsčiau, ar palikęs mane ir suradės kitą, jei kada atsiverstų, tai galėtų ją vesti Bažnyčioje. O juk aš - tai nesvarbu. Kaip dabar suprantu - buvau nuo jo kopriklausoma (turėjau priklausomybę alkoholikui). Atrodė, kad negaliu jo palikti, nes juk jis "vargšas", neturi kur eiti, turiu jį gelbėti. Be to, maniau, kad negaliu su juo skirtis ir eiti pas Dievą viena (t. y. nesituokti Bažnyčioje), nes gi negalima žmogaus palikti nelaimėje. Ir eidama tuoktis sau kartojau, kad einu pas Dievą, man tai buvo svarbiau. Kad tai yra mano auka. Santuokos metu sudrebėjo širdis - galvojau, šai žmogus, kurų turiu mylėti. Bet nuvijau šias mintis sau paaiškindama, kad jį myliu, nes linkiu jam gero. Man santuoka buvo atėjimas pas Dievą, o ne galvojimas, kad vyras ir moteris sudaro sąjungą, kurią ketina tęsti visą gyvenimą, o Dievą priima kaip trečią. Niekada negalvojau, kad noriu su juo sulaukti senatvės.
Pabaigai. Visą laiką gyvenome pas mano mamą, jis nesirūpino namais, jų neremontavo. Dabar suprantu, kad abipusės pagarbos nebuvo jau seniai. Po santuokos, gyvenant pagal NŠP pastebėjau, kad jis man atgrasus, dėl mano darbo naktinėse pamainos bei įvairių ligų, santykiavome tik keletą kartų per mėnesį, jei ne rečiau. Tačiau ir aš pati nelabai norėjau. Apskritai beveik visą gyvenimo kartu laiką (10 m.) jaučiausi nemylima, tik gal nenorėjau to pripažinti. Po Bažnytinės santuokos nepraėjus nei metams, jis vėl mane išdavė, pradėjo gerti. Nors aš ir pati jį provuokuodavau, vis norėdavau, kad įrodytų, jog mane myli, bet niekad to ir nesulaukiau. Paskui jis išėjo, vėlaiu jį vėl priėmiau. Galutinai išėjo mamai pasakius, kad geriančio į namus nebepriims. Santuoka Bažnyčioje truko 1m. 7 mėn. iki jo galutinio išėjimo. Mano mama nuolat sakė, kad jis manim manipuliuoja, draugė - kad jam dukra nerūpi.
Taigi, ar yra pagrindo pradėti santuokos anuliavimo procesą? Kurie punktai yra svarbiausi? Kiek svarbus jo alkoholio vartojimas? Jo netikėjimas Katalikų Bažnyčia?
Iš anksto dėkoju.
