Tokio tipo klausimai yra dažni čia. Šie klausimai tik parodo, kad liaudis užliūliuota kažkokios terapinės filosofijos.
Mes įsivaizduojame, kad rojus jau čia žemėje ir Dievo karalystė čia pat ir Dievas sukūrė pasaulį tobulą.
Tada pamatome žmonių siaubus ir totalią neteisybę, dar pamatome per animal planet kaip liūtai be problemų sudrasko antilopės vaiką, dar matome valkataujančią katę ir tada iškyla klausimas: kaip Jis tai gali leisti, kodėl leidžia?
Rašte matosi per visą istoriją žmogaus vien kova ir kančia.
Ir taip, Dievo gailestingumo šaukiamės, Jo meilės trokštame, pas Jį atsigauname. Ir taip, Dievo karalystė čia pat yra tam žmogui, kuris vykdo Meilės įstatymą, ir vidinė ramybė pas tą, kuris apsiginklavęs Dievo ginklais.
Tai pavyksta retai ir kuomet pavyksta, tai yra pergalė. Laikotarpyje tarp pergalių, mes griūnam į purvą nuginkluoti, pažeminti, pikti, sužeisti, viduje keršto troškimas, artimo meilės nė lašo. Tada pasimeldi, bažnyčioje suklumpi, nusižemini prieš TĄ prieš KURĮ vienintelį verta suklupti, susireguliuoji... ir teisusis pakyla ir tūkstantį kartų.
Taip, kas turi vaikų, tas supranta, kaip širdis nerami dėl vaiko. Kartais norisi pilvu šliaužti ir maldauti, kad tam vaikui nieko blogo nenutiktų...